Karl Ove Knausgård

„Širdies gyvenimas paprastas: ji plaka tol, kol gali. Tada ji sustoja.“

Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968) – norvegų rašytojas. Autorius išsiugdė savitą ir giliai asmenišką rašymo stilių, sulaukusį didelio literatūros pasaulio dėmesio. Svarbiausia jo kūryboje – intensyvus intymumas ir nepaliaujamas atsidavimas savęs pažinimui. Labiausiai tai atsiskleidžia garsiajame šešių tomų autobiografiniame cikle „Mano kova“, kuriame K. O. Knausgårdas be paliovos gilinasi į savo gyvenimo smulkmenas, mintis ir emocijas. Šis nefiltruotas nuoširdumas nutrina ribas tarp grožinės literatūros ir autobiografijos, kviesdamas skaitytojus pasinerti į jo asmeninę kelionę. Ciklą sudaro: „Mylintis žmogus“, „Vaikystės sala“, „Šokis tamsoje“, „Kartais turi lyti“, „Mirtis šeimoje“.

Biografija

• Gimė 1968 m. gruodžio 6 d. Osle. Užaugo Tromoje, Arendalyje ir Kristiansande. Paauglystėje jo tėvai išsiskyrė, o tėvas, alkoholikas, apsigyveno pas savo motiną ir galiausiai nusižudė. Kaip K. O. Knausgårdas atskleidė pirmajame autobiografijos tome, jo tėvas buvo žiaurus ir reiklus žmogus, kuris žemino ir menkino savo sūnų, o jų santykiai iš esmės suformavo autoriaus savęs suvokimą.

• Bergeno universitete studijavo menus ir literatūrą. Vėliau dirbo įvairius darbus, tarp jų – mokytojavo vidurinėje mokykloje Šiaurės Norvegijoje, pardavinėjo kasetes, dirbo psichiatrijos ligoninėje ir naftos platformoje, kartu bandydamas tapti rašytoju. Galiausiai persikėlė į Stokholmą ir 1998 m. išleido savo pirmąjį romaną, už kurį jis buvo apdovanotas Norvegijos kritikų literatūros premija. Tai buvo pirmas kartas šios premijos istorijoje, kai ją laimėjo debiutinis romanas.

• Po šios knygos išleidimo K. O. Knausgårdas, kaip jis pats teigia, ėmė nuobodžiauti nuo grožinės literatūros, ypač nuo gyvenimo, kuris tokioje literatūroje pateikiamas kaip tvarkingas ir kruopščiai organizuotas paketas. Be to, jį persekiojo praeitis ir jis norėjo išsivaduoti nuo savo asmeninių demonų. Nutrūkus pirmajai santuokai su žurnaliste Tonje Aursland ir vis labiau jaučiant egzistencinę krizę, jis persikėlė gyventi į Stokholmą. Ten vedė švedų rašytoją Lindą Boström. Toliau ryžosi ne tik pasakoti savo gyvenimo istoriją – nesislėpdamas po personažo asmeniu – bet ir nagrinėti ją sukrečiančiomis detalėmis, bandydamas rasti prasmę paprastame gyvenime. Visa tai jis ėmė daryti naudodamas tikrus savo gyvenimo žmonių vardus ir rašydamas necenzūruotas mintis, kaitaliodamas eseistinius apmąstymus su vaikų auklėjimo ir kitų veiklų tyrimais.

• Kai Norvegijoje buvo išleistas pirmasis „Mano kovos“ tomas, jo tėvo šeima pagrasino jam ieškiniu už skandalingą tėvo ir močiutės vaizdavimą. Tačiau jo skaitytojų gretos labai išaugo. Išleidus antrąjį tomą, kurio paantraštė „Mylintis žmogus“, buvo atvirai aptarta jo santuoka ir jo antroji žmona psichologiškai pasimetė. Kai 2014 m. buvo išverstas ir išleistas trečiasis tomas, kurio paantraštė – „Vaikystės sala“, daugelis skaitytojų beviltiškai užsikabino, įsitraukę į jo sielvartingus ir atviraujančius ritmus. Ketvirtojo ir penktojo tomų vertimai į lietuvių kalbą išleisti atitinkamai pavadinimais „Šokis tamsoje“ bei „Kartais turi lyti“.

Kūrybos bruožai

K. O. Knausgårdo prozos bruožas – kruopštus dėmesys detalėms, kuris suteikia jo rašymui gyvumo ir betarpiškumo. Aprašydamas žmones, vietas ar įvykius, jis perteikia jutiminius ir emocinius niuansus, sukurdamas apčiuopiamą buvimo jausmą. Šis atsidavimas patirties subtilybėms prisideda prie to, kad jo pasakojimas įtraukia skaitytojus ir leidžia jiems gyvai matyti jo vaizduojamą pasaulį.

Autorius dažnai naudoja sąmonės srautą, todėl jo mintys liejasi laisvai ir spontaniškai. Šis stilistinis pasirinkimas suteikia jo kūriniui neapdorotos ir nenušlifuotos tekstūros, tarsi jo vidiniai apmąstymai būtų tiesiogiai perrašyti į puslapį. Toks nevaržomas saviraiškos būdas dar labiau sustiprina jo balso autentiškumą ir prisideda prie gilaus emocinio rezonanso, kurį sukelia jo kūryba. Tiesa, rašytojas neretai vartoja nukrypimus ir užuominas, kurios gali atrodyti nesusijusios su pagrindiniu pasakojimu. Šie nukrypimai padeda atskleisti istorinį kontekstą, asmeninius anekdotus ar papildomus prasmės sluoksnius. Nepaisant galimo išsiblaškymo, šie šalutiniai pasakojimai prisideda prie turtingo istorijos gobeleno, kviesdami skaitytojus tyrinėti daugybę tarpusavyje susijusių gijų.

Ryškus K. O. Knausgårdo stiliaus aspektas yra jo polinkis į apmąstymus ir filosofinius svarstymus. Visuose savo kūriniuose jis nagrinėja tokias gilias temas kaip mirtingumas, meilė, menas ir žmogaus būklė. Šios introspektyvios ištraukos suteikia skaitytojams galimybę susimąstyti ir skatina susieti autoriaus asmeninę patirtį su universaliomis tiesomis. Stebėtina, kad K. O. Knausgårdo proza išlieka suprantama ir sklandi, net ir tada, kai kalbama apie sudėtingas temas. Jis renkasi paprastą ir tiesioginį kalbos stilių, vengia nereikalingų pagražinimų, naudoja aiškią ir įtaigią raišką. Šis paprastumas leidžia skaitytojams susilieti su jo pasakojimo esme ir emocijų gelme, nesiblaškant dėl pernelyg įmantrios kalbos.