Osamu Dazai

„Esu įsitikinęs, kad asmens gyvenime yra daugybė tyrų, laimingų, ramių nenuoširdumo pavyzdžių, išties nuostabių – žmonių, kurie apgaudinėja vieni kitus be (kaip bebūtų keista) jokių žaizdų, žmonių, kurie, atrodo, net nežino, kad apgaudinėja vieni kitus.“

Osamu Dazai (1909-1948) – japonų rašytojas. Keletas populiariausių jo kūrinių, tokių kaip „Besileidžianti saulė“ ir „Netekęs teisės būti žmogumi“, laikomi šiuolaikine klasika. Nors O. Dazai ir toliau plačiai šlovinamas Japonijoje, kitur jis lieka palyginti nežinomas, o anglų kalba išleista tik keletas jo kūrinių. Paskutinė knyga „Netekęs teisės būti žmogumi“ yra populiariausia jo knyga už Japonijos ribų.

Biografija

Vaikystė ir studijų metai

• Gimė 1909 m. birželio 19 d. Šudži Cušima (Shūji Tsushima) pasiturinčioje žemvaldžio šeimoje Kanagio mieste, esančiame Tohoku, Aomori prefektūroje, Šiaurės Japonijoje. Jis buvo aštuntas likęs gyvas vaikas šeimoje. Ankstyvuosius metus praleido šeimos dvare, kuriame gyveno 30 žmonių.

• 1916 m. įstojo į Kanagi pradinę mokyklą. 

• 1923 m. kovo 4 d. tėvas mirė nuo plaučių vėžio. Tų pačių metų balandį O. Dazai įstojo į Aomori vidurinę mokyklą. 

• 1927 m. įstojo į Hirosakio universiteto literatūros fakultetą. Tada pradėjo domėtis Edo kultūra. Jis taip pat pradėjo studijuoti gidayū – giesmes, naudojamas lėlių spektakliuose.

• O. Dazai pamažu ėmė prarasti susidomėjimą kūryba labai anksti, 1927 m., po to, kai nusižudė jo dievukas, rašytojas Ryūnosuke Akutagawa. Tuomet jis pradėjo investuoti į alkoholį, drabužius ir prostitutes. Jis taip pat eksperimentavo su marksizmu.

• 1928 m. pradėjo redaguoti studentų laikraščius ir buvo universiteto laikraščio komandos narys. Kartu su draugais leido žurnalą „Saibō bungei“.

• 1929 m. gruodžio 10 d. pirmą kartą bandė nusižudyti, bet išgyveno. 

• 1930 m. įstojo į Tokijo universiteto prancūzų literatūros fakultetą, bet niekada nelankė paskaitų. Tų pačių metų spalį jis pabėgo su prostitute Hatsuyo Oyama, o šeima jo išsižadėjo. Po penkerių metų jis paliko universitetą negavęs diplomo.

Prieškaris ir karo metai

• 1930 m. gruodžio mėn. susituokė su Hatsuyo. Vėliau, gydydamasi nuo priklausomybės narkotikams, Hatsuyo užmezgė romaną su savo geriausiu draugu Zenshirō Kodate. Tai privertė O. Dazai bandyti nusižudyti kartu su žmona. Jie vartojo migdomuosius vaistus, bet nemirė. Tada jis su ja išsiskyrė. Po to O. Dazai vedė Michiko Ishihara. Ji buvo mokyklos mokytoja. 

• 1933 m. parašęs apsakymą, jis oficialiai pasivadino Osamu Dazai pseudonimu. Tai buvo pirmas kartas, kai jis panaudojo autobiografinį stilių pirmuoju asmeniu, vėliau tapusį jo firminiu stiliumi. 

• 1935 m. kovo 19 d. vėl bandė nusižudyti, pasikardamas. Tačiau ir vėl nepavyko. Tada jis susirgo apendicitu ir buvo paguldytas į ligoninę. Ten jam išsivystė priklausomybė nuo „Pabinalo“ – morfino pagrindu pagamintų vaistų nuo skausmo. 

• 1936 m. spalio mėn. paguldytas į psichiatrijos įstaigą ir priverstas atsisakyti narkotikų.

• XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje O. Dazai parašė daug romanų ir apsakymų. 

• 1941 m. birželį gimė dukra Sonoko.

• Nors 1941 m. gruodį Japonija įsitraukė į karą, O. Dazai dėl tuberkuliozės išvengė šaukimo į kariuomenę. Tačiau tuo metu jis ir toliau rašė. Daugelis jo kūrinių buvo japonų rašytojo ir poeto Ihara Saikaku istorijų perpasakojimai.

• 1944 m. susilaukė sūnaus Masaki.

Pokaris ir gyvenimo pabaiga

• 1947 m. liepą O. Dazai parašė dar vieną šedevrą – „Besileidžianti saulė“. Jame pasakojama apie Japonijos kilmingųjų žlugimą pokario metais. Manoma, kad šis kūrinys buvo paremtas Šizuko Ōta, kuri buvo O. Dazai'aus kūrybos gerbėja ir pirmą kartą su Dazai'u susitiko 1941 m., dienoraščiu.

• Tada O. Dazai pradėjo kurti romaną „Netekęs teisės būti žmogumi“ Atami, karštųjų šaltinių kurorte. Vėliau jis persikėlė į Ōmiją ir baigė romaną. Tai autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie save naikinantį žmogų. Dabar jis laikomas japonų klasika ir yra išverstas į daugelį kalbų.

• 1947 m. gegužę susilaukė dar vienos dukters, trečiojo vaiko Satoko. Satoko vėliau tapo garsia rašytoja, pasivadinusi slapyvardžiu Yūko Tsushima. 

• 1947 m. su savo gerbėja Šizuko Ōta jis susilaukė dar vienos dukters (nesantuokinės) Haruko. Po to O. Dazai susipažino su kosmetologe Tomie Yamazaki.

• 1948 m. O. Dazai dirbo prie novelės, kuri turėjo būti išspausdinta laikraštyje „Asahi Shimbun“. Kūrinys buvo pavadintas „Guddo bai“ (japoniškai „Atsisveikinimas“). Tačiau jis liko nebaigtas.

• 1948 m. birželio 13 d. kartu su Tomie nusižudė, įbridę į Tokijuje esantį Tamagavos rezervuarą. Jų lavonai buvo rasti birželio 19 d., per O. Dazai 39-ąjį gimtadienį. Jo kapas yra Zenrin-dži šventykloje Mitakoje, Tokijuje.

Kūrybos bruožai

Pusiau autobiografiniu stiliumi ir asmeninio gyvenimo skaidrumu pasižyminčios O. Dazai istorijos suintrigavo daugelio skaitytojų protus. Jo įtaka buvo Ryūnosuke Akutagava, Murasaki Šikibu ir Fiodoras Dostojevskis. O. Dazai taip pat laikomas pagrindiniu „Buraihos“, arba „dekadentinės mokyklos“, literatūros, vaizdavusios egzistencinę krizę pokario Japonijoje, kūrėju.

O. Dazai naudojo skirtingus literatūrinius stilius. Jo kūriniuose buvo ir rimtų, ir šmaikščių, ir humoristinių tekstų. Pavyzdžiui, „Joseito“ („Studentė“) parašytas pirmuoju asmeniu kaip studentės pasakojimas. Romane „Onna no Ketto“ („Moterų dvikova“) netikėtai pasirodo pats autorius. Romane „Doke no Hana“ („Klajūno žvaigždė“) O. Dazai pakartotinai vartoja panašius posakius, siekdamas suklaidinti skaitytojų vaizduotę. Jo romanuose, parašytuose pirmuoju asmeniu, protagonistai tiesiogiai kreipiasi į skaitytojus. Ankstyvųjų O. Dazai kūrinių literatūrinis stilius išreiškia jo nerimą dėl gyvenimo.

O. Dazai, kuris augdamas Cušimų šeimoje savo akimis matė atotrūkį tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų, kritiškai vertino stipriuosius ir užjautė silpnuosius. Dėl kaltės dėl mergaitės, kuri mirė per nesėkmingą dvigubos savižudybės bandymą, daugelyje savo kūrinių, parašytų iškart po šio įvykio, jis rėmėsi Biblija. Tačiau po vedybų O. Dazai gyvenimas stabilizavosi, todėl jis galėjo rašyti vilties suteikiančias istorijas, tokias kaip „Fugaku Hyakkei“ („Besikeičiantis Fudži kalno peizažas“). 

Tarp Antrojo pasaulinio karo metais parašytų kūrinių – „Otogizoshi“ („Pasakos“), kuriame tėvas pasakoja senas pasakas savo vaikui, o šis sapnuoja įvairias istorijas. Dienoraščiai ir senosios pasakos įgauna stulbinančių aspektų, kai jas pasakoja O. Dazai. Šie įgūdžiai manipuliuoti žodžiais taip pat yra esminis O. Dazai literatūrinių kūrinių patrauklumas.

Pokario metais, kai vyko sparčios permainos, siekdamas išreikšti žmogaus prigimties esmę ir gyvenimo džiaugsmą, jis parašė romaną „Kahei“ („Pinigai“), kurio pagrindinis veikėjas yra šimto jenų banknotas. 

Kūriniuose „Besileidžianti saulė“ ir „Netekęs teisės būti žmogumi“ jis išreiškė savo požiūrį į žmogiškąją egzistenciją, kuris patvirtina dekadanso grožį.