Oscar Wilde

„Meile neprekiaujama prekyvietėse, ji nesvarstoma prekiautojo svarstyklėmis. Jos, kaip ir intelekto, vienatinis džiaugsmas yra jausti, kad ji gyva.”

Oscar Fingal O'Flahertie Wills Wilde (1854-1900) – airių poetas ir dramaturgas. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje rašęs įvairiomis formomis, 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis tapo vienu populiariausių dramaturgų Londone. Geriausiai O. Wilde prisimenamas dėl savo epigramų ir pjesių, kūrinių „Doriano Grėjaus portretas“ ir „De profundis“. Taip pat dėl aplinkybių, kuriomis buvo nuteistas už šiurkštų nepadorumą dėl savanoriškų homoseksualių santykių, įkalinimo ir ankstyvos mirties nuo meningito. 

Biografija

• Gimė 1854 m. spalio 16 d. Dubline serui William Wilde ir jo žmonai Jane. Motina, ledi Jane Francesca Wilde (1820-1896), buvo sėkminga poetė ir žurnalistė. Ji rašė patriotinius airiškus eilėraščius slapyvardžiu Speranza. Tėvas seras William Wilde (1815-1876) buvo žymus ausų ir akių chirurgas, garsus filantropas ir talentingas rašytojas, parašęs knygų apie archeologiją ir folklorą. O. Wilde turėjo vyresnįjį brolį Vilį ir jaunesnę seserį Izolą Frančeską. Ji mirė būdama 10 metų.

• 1864-1871 m. mokėsi Portoros karališkojoje mokykloje. 

• 1871-1874 m. mokėsi Dublino Trejybės koledže. 

• 1874-1878 m. mokėsi Oksfordo Magdalenos koledže. Studijuodamas Oksforde įsitraukė į estetinį judėjimą ir tapo „meno menui dėl meno“ (pranc. l'art pour l'art) šalininku. Studijuodamas Magdaleno koledže, 1878 m. laimėjo Newdigate'o premiją už poemą „Ravena“.

• Pabaigęs studijas, 1879 m. persikėlė į Londono Čelsio miestą. Pradėjo literatūrinę karjerą. 

• 1881 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Poemos“. Jis sulaukė nevienareikšmiškų kritikų vertinimų. 

• 1881 m. dirbo meno apžvalgininku. 

• 1882 m. skaitė paskaitas Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. 

• 1883 m. gyveno Paryžiuje. 

• 1883-1884 m. skaitė paskaitas Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje.

• 1884 m. gegužės 29 d. vedė Konstanciją Lloyd (mirė 1898). Turtingo karalienės patarėjo Horacijaus Lloydo dukterį. Jie susilaukė dviejų sūnų: Cyrilo (1885) ir Vyvyano (1886). Norėdamas išlaikyti šeimą, O. Wilde priėmė žurnalo „Woman's World“ redaktoriaus darbą. Jame dirbo 1887-1889 m.

• 1888 m. išleido „Laimingąjį princą ir kitas pasakas“. Pasakas, parašytas savo dviem sūnums. 

• Pirmasis ir vienintelis jo romanas „Doriano Grėjaus portretas“ buvo išleistas 1891 m. Sulaukė gana neigiamo atgarsio. Tai buvo susiję su romano homoerotiniu atspalviu. Jis sukėlė sensaciją tarp Viktorijos laikų kritikų. 

• 1891 m. O. Wilde užmezgė romaną su lordu Alfredu Douglasu, pravarde Bosie. Jis tapo ir jo gyvenimo meile, ir žlugimu. O. Wilde santuoka nutrūko 1893 m. 

• Didžiausias O. Wilde talentas buvo rašyti pjeses. Pirmoji sėkminga pjesė „Lady Windermere's Fan“ buvo pristatyta 1892 m. vasarį. Jis sukūrė daugybę itin populiarių komedijų, tarp jų – „The Importance of Being Earnest“ (1895). Visos šios pjesės buvo gerai įvertintos ir įtvirtino O. Wilde kaip dramaturgo vardą.

• 1895 m. balandį O. Wilde padavė Bosie tėvą į teismą dėl šmeižto, nes Kvinsberio markizas apkaltino jį homoseksualumu. O. Wilde byla buvo nesėkminga. Jis pats buvo suimtas ir teisiamas už šiurkštų nepadorumą. Už sodomijos nusikaltimą jis buvo nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų. Būdamas kalėjime jis parašė „De profundis“. Draminį monologą ir autobiografiją, skirtą Bosiui.

• Išėjęs į laisvę 1897 m. parašė „The Ballad of Reading Gaol“. Joje atskleidė savo susirūpinimą dėl nežmoniškų kalėjimo sąlygų. 

• Likusį gyvenimą jis praleido klajodamas po Europą. Apsistodamas pas draugus. Gyvendamas pigiuose viešbučiuose. 

• Mirė nuo smegenų meningito 1900 m. lapkričio 30 d., neturėdamas pinigų, pigiame Paryžiaus viešbutyje.

Kūrybos bruožai

O. Wilde‘as savo darbuose ne kartą yra išsakęs nuomonę, kad mene stilius užgožia turinį ir nuoširdumą. Vieninteliame savo romane „Doriano Grėjaus portretas“ jis daugiau dėmesio skiria žodžių ir formos niuansams nei kam kitam. Kartu romanas yra ir esė apie dekoratyvinį meną. Ornamentuotas meno kūrinys, sudarytas iš atsargiai parinktų frazių.

O. Wilde‘as savo kūriniuose fenomenaliai sugebėjo įtraukti ir realizmo, ir fantazijos bruožų. Šiuos du priešingus žanrus jis sujungė, pasitelkdamas realistinę tarmę ir apgalvotus vaizdus į melancholišką pasakojimą.

O. Wilde'as pranoko kitus rašytojus vaizdinių naudojimu. Įvairias situacijas ir žmones jis iliustravo pasitelkdamas skirtingas literatūrines priemones. Mėgstamiausi ir dažniausiai naudojami jo įvaizdžiai yra liūdni. Morbidiškumo meną jis valdo meistriškai. Pasitelkdamas liguistus vaizdinius, jis aprašo neįprastus kraujo, žmogžudysčių ir lavonų vaizdus. Jie galėtų konkuruoti su bet kokiais kitais šiuolaikinio kino vaizdais.

Kitas O. Wilde‘o kūriniuose vyraujantis rašymo stilius – dialogų ir minčių, o ne veiksmų išryškinimas. O. Wilde‘as siužetą piešia taip, kad personažai sėdi kambaryje ir atsitiktinai kalbasi apie įvairius dalykus. Jis nerodo veikėjų veiksmo. Jo pjesėse vyksta idėjų, o ne personažų susidūrimas, kuris veda prie smurtinių veiksmų. 

O. Wilde'o rašymo stilius rodo, kad jis meistriškai moka parodyti blogį ir liguistumą. O. Wilde'as gerai suvokia žmogaus prigimties tikrovę. Jis sutelkia dėmesį į tamsą, esančią kiekvieno sieloje. O. Wilde‘ui, kitaip nei jo amžininkams, rūpėjo tamsiosios dalykų pusės. Jis pripažįsta žmogaus nemirtingumo troškimą. Šiuos dalykus jis iliustruoja rašydamas. Pavyzdžiui, romane Doriano godumas amžinai jaunystei galiausiai lemia jo sielos irimą.