Vincas Krėvė

„Laimė priklauso tam, kuris drąsiai jos siekia, kur ir kaip galėdamas.”

Vincas Krėvė-Mickevičius – XX a. I pusės rašytojas filosofas, lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas, politinis veikėjas. Senelio tėviškėje Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas šią pavardę pasirinko slapyvardžiu. Rašytojas ilgą laiką vadinosi dviguba pavarde, o Amerikoje vadinosi tik Vincu Krėve. Parašė tokius kūrinius kaip  „Dainavos šalies senų žmonių padavimai".

Biografija

Vaikystė ir studijų metai

• Gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje.

• Mokėsi pas kaimo mokytoją, o vėliau – Merkinės mokykloje.

• 1900 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su vadovybe iš jos pasitraukė.

• 1904 m. Kazanės I-oje gimnazijoje gavo brandos atestatą.

• Tais pačiais metais pradėjo studijas Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos skyriuje, studijavo slavistiką.

• 1904 m. parašė pirmąjį apsakymą „Miglos“, kūrė eilėraščius lenkų kalba. 

• 1905 m. universitetas buvo uždarytas, tad V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą.

• 1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu.

• 1909 m. išvyko į Užkaukazę. Baku miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą. Vasaromis atvažiuodavo į gimtinę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 

• 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo. 

• 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę, gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį.

Po universiteto baigimo

• 1913 m. susituokė su žydų kilmės buvusia mokine Rebeka Karak. 

• Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė Baku socialistų revoliucionierių partijoje. 

• 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.

• 1920 m. su šeima grįžo iš Baku ir įsikūrė Kaune. 

• Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi. 

• Įsteigė ir 1920 – 1923 m. redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“. 

• 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi. 

• 1922 – 1924 m. buvo renkamas Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.

• Organizavo Klaipėdos sukilimą, važiavo į Vokietiją.

• 1923 – 1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje.

• 1924 m. įsteigė žurnalą „Lietuvis“.

• Vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų. 

• 1924 – 1925 m. pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas.

• Po 1926 m. perversmo pasitraukė iš Tautininkų sąjungos.

• 1925 – 1937 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. 

• Dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, kuriai vadovavo 1938 – 1940 m. 

• 1936 m. įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“.

• 1938 m. Latvijos universitetas suteikė V. Krėvei garbės daktaro vardą.

Okupacijų laikotarpis

• 1940 m. buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo Ministro pirmininko pareigas. Tačiau po tų pačių metų liepos 1-osios nakties derybų su sovietų komisaru V. Molotovu, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir iš pareigų pasitraukė.

• Tais pačiais metais tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. 

• Tais pačiais metais Liaudies švietimo komisariato buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 

• 1941 m. buvo išrinktas pirmuoju LTSR mokslų akademijos prezidentu, buvo akademijos Statuto kūrėjas.

• Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tardomas gestapo. 

• 1942 m. buvo patvirtintas Mokslų akademijos nariu.

• Vengdamas suėmimo, slapstėsi pas savo dukterį Panemunėje prie Kauno. 

• 1946 m. jo kūryba buvo uždrausta: knygos išimtos iš bibliotekų ir iš mokyklų programų. 

Emigracija ir gyvenimo pabaiga

• 1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją. 

• DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius, redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. 

• 1947 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Filadelfijoje. 

• Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių literatūrą. 

• Mirė ištiktas širdies smūgio 1954 m. liepos 7 d. Filadelfijoje, JAV. 1992 m. jo ir jo žmonos palaikai buvo perkelti į Subartonių kapines.

Kūrybos bruožai

V. Krėvė buvo giliai atsidavęs lietuvių tautosakai. Rašytojui rūpėjo išreikšti žmogaus svyravimą tarp dviejų pradų (Nyčės antžmogio idėja).

Istorinio pobūdžio tragedija „Skirgaila“

XIV a. pab. politinė Lietuvos situacija. Pagrindinis kūrinio herojus – kunigaikštis Skirgaila, Jogailos brolis. Jo padėtis labai sunki: jis (kaip ir pati Lietuva) atsidūrė senosios ir naujosios krikščioniškosios kultūrų kryžkelėje. Jis yra dramatiškas personažas, nes išgyvena skaudų vidinį konfliktą.

Buvę priešai, vokiečiai ir lenkai, dedasi draugais, nors iš tiesų tebepuoselėja senus kėslus. Skirgaila supranta, jog dabar svarbiausia yra išsaugoti Lietuvos valstybingumą ir trokšta padaryti taip, kad visiems būtų gerai, bet nemoka taip elgtis. Tad jis sulaiko rūmuose Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę ir ją veda – tai grubi prievarta, bet ji leis išsaugoti Lietuvą neišdalytą. Tačiau didžiausią teigiamą pokytį kūrinyje patiria riteris Keleris, o Skirgaila nupuola ir kaip valdovas, ir kaip žmogus.