Dainavos šalies senų žmonių padavimai

Dainavos šalies senų žmonių padavimuose (1913) Vincas Krėvė sukūrė ryškų, savitą priešistorinės, legendinės mūsų tautos praeities vaizdą.  Padavimų pasakojimo centre – nuolatinės lietuvių kovos su gudais, lenkais ir kryžiuočiais. Lietuva čia – pasakų šalis, kur tarp neįžengiamų girių, sraunių upių krantuose, ant piliakalnių dunkso aukštos pilys ir dvarai vario durimis, o juose gyvena išmintingi valdovai, skaisčios jų dukros ir narsūs sūnūs, visada pasiryžę atsisakyti idiliškos medžioklių ir puotų kasdienybės, jei tik reikia ginti Tėvynę... 

Padavimai yra unikumas lietuvių literatūroje – Krėvė parašė originalų herojinį epą, maža to, sukūrė jam nepriekaištingą išraišką: suformavo to visiškai kitoniško, legendinio, pasaulio žodyną (daug retų Lietuvių kalbos žodyno žodžių iliustruojami tik Krėvės Padavimų sakiniais!) ir  poetinę sintaksę, primenančią lietuvių dainas ir raudas.

Klasikinis lietuvių literatūros kūrinys, daugelį dešimtmečių esantis mokyklų programose, šiuolaikinį skaitytoją žavi nepranokstama kalba ir aukštų idealų gynimu.

Skelbiama pagal Vinco Krėvės Rinktinius raštus (1982), tekstas peržiūrėtas ir pakoreguotas atsižvelgiant į kitas padavimų laidas.

Grafikas, tapytojas Algirdas Steponavičius buvo vienas ryškiausių praėjusio šimtmečio antros pusės dailininkų. Kurdamas knygų iliustracijas, jis gilinosi į tautos mitines šaknis, į mitologiją,  tautosaką, tautodailę ir visa tai pavertė ilgainiui vis didesnę vertę įgyjančia knygos dailės klasika. Knygą suvokdamas kaip vientisą kūrinį, jis buvo vienas iš tų menininkų, kurie perkeitė lig tol vyravusį požiūrį į daiilininko iliustruotojo vaidmenį. Geriausi, didžiausią įtaką knygos meno raidai padarę pavyzdžiai – jo iliustruotas tautosakos rink. Šepetys repetys (1965, 2016; sudaryt. L. Sauka), Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos (1988), taip pat Krėvės Padavimai (1973) – čia jo kūrybos savitumas sidabrine šviesa sušvito kiekvienoje linijoje, kiekvienoje meninėje formoje ir visame knygos rūme.