Vincas Mykolaitis-Putinas

„Laimingiausi žmonės pasaulyje – tai bepročiai, nes jiems viskas aišku, ir niekas jų veiksmų neaiškina!“

Vincas Mykolaitis Putinas — vienas iškiliausių XX a. lietuvių rašytojų, dramaturgų, vertėjų literatūrologų. Gimė 1883 m. gausioje valstiečių šeimoje, buvo vyriausias vaikas. Baigęs Marijampolės gimnaziją jis įstojo į Seinų kunigų seminariją — tuomet prasidėjo Vinco Mykolaičio rašytojo kelias, gimė ir Putino slapyvardis. Nors jo kūrybos sąraše gausu eilėraščių, dramų, literatūros istorijos ir kritikos knygų, didžiausio populiarumo neabejotinai sulaukė kūrinys  „Altorių šešėly”. Tai buvo pirmasis psichologinis intelektualinis romanas lietuvių literatūroje, be to, niekada anksčiau nebuvo taip atvirai ir detaliai kalbama apie kunigo gyvenimą, vidinius jausmus. Tiesa, 1935 m. V. Mykolaitis Putinas pasielgė taip pat kaip ir jo knygos herojus — metė kunigystę ir vedė. 

Biografija

Vaikystė 

• Gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse, Marijampolės apskrityje, gausioje pasiturinčių valstiečių šeimoje.

• Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 

• 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. 

Kunigo ir poeto gyvenimas

• Įkvėptas Maironio ir kitų kunigų – žymių kultūros veikėjų, tikėdamasis dirbti tautinės kultūros srityje bei paklusdamas tėvų norui įstojo į kunigų seminariją. Pajutęs poeto pašaukimą, išgyveno gilias dvejones dėl kunigystės.

• 1911 m. Putino slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eilėraštį „Šaltinyje“. 

• 1915 m. buvo įšventintas kunigu. 

• 1915 – 1917 m. toliau studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 

• 1917 m. išleido pirmąjį lyrikos rinkinį „Raudoni žiedai“. 

• 1918 m. išvyko į Šveicariją.

• 1918–1923 m. Fribūro ir Miuncheno universitetuose studijavo filosofiją bei filosofijos ir meno istoriją.

• 1923 – 1929 m. dėstė Lietuvos universitete. 

• 1927 m. išleido simbolistinių eilėraščių rinkinį „Tarp dviejų aušrų“.

• 1928 m. gavo profesoriaus vardą. 

• 1924–1932 m. buvo kultūrinio žurnalo „Židinys“ redaktorius.

• 1933–1937 m. buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. 

• 1933 m. pabaigė rašyti romaną „Altorių šešėly“. 

Kunigystės atsisakymas ir gyvenimo pabaiga

• 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės ir vedė. 

• 1936 m. išleido poezijos rinkinį „Keliai ir kryžkeliai“.

• 1938 m. buvo žurnalo „Dienovidis“ redaktorius.

• 1940 – 1954 m. buvo Vilniaus universiteto profesoriumi. 

• 1945 – 1946 m. buvo Lietuvių literatūros instituto direktorius. 

• Nuo 1941 m. buvo LSSR mokslų akademijos akademikas.

• Tuo laikotarpiu parašė pirmąsias romano „Sukilėliai“ dalis (liko nepabaigta), vėl grįžo prie poezijos, išvertė užsienio rašytojų kūrinių. 

• Mirė 1967 m. birželio 7 d. Kačerginėje, Kauno rajone. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Kūrybos bruožai

V. Mykolaitis-Putinas labiausiai žinomas dėl savo romano „Altorių šešėly“ bei simbolistinių eilėraščių.

Ankstyvoji kūryba priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Čia reikšmingi dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Ankstyviesiems eilėraščiams būdingas šviesūs gyvybingos gamtos išgyvenimai.

Reikšmingiausius draminius veikalus sukūrė 3-iajame dešimtmetyje. Neoromantinė drama Valdovo sūnus (1921) pribloškia tragiška įtampa ir švelniu lyrizmu. Simbolistiniams lyrikos motyvams artima dramatizuota poema „Žiedas ir moteris“ (1925). 

Psichologinis intelektualinis romanas „Altorių šešėly“

Šis romanas sukrėtė tų laikų Lietuvos kultūros pasaulį. Jame gausu autobiografinių elementų: pavyzdžiui, sutampa stojimo į seminariją motyvai. Tai – gili ir išsami savęs ieškojimo istorija, individo vidinės brandos kelias. Atskleidžiamos pašaukimo, sąžinės, asmenybės vidinės laisvės, talento atsiskleidimo problemos. 

Pagrindinis kūrinio veiksmas vyksta Lietuvoje. I-oje knygos dalyje pasakojama, kaip Liudas Vasaris mokosi kunigų seminarijoje. Čia įvyksta pažintis su Liuce ir pirmieji poetiniai bandymai. II-oje dalyje vyksta darbas Kalnynų parapijoje, pažintis su baroniene Rainakiene ir kitais kunigais, tokiais kaip Šlavantų tėvelis, kuris yra tarsi nepasiekiama tobulybė. III-oji dalis – tai grįžimas iš užsienio, pažintis su Aukse, Liucės mirtis ir pasitraukimas iš kunigų luomo.

Liudas Vasaris savo elgesiu ir jausmais stengiasi atitikti Dievo idealą. Vėliau jis nusivilia tariamo kompromiso „kunigo-darbininko“ atradimu, o galiausiai paklūsta širdies balsui ir atsiduoda poeto profesijai. Meilė tik paaštrina kunigo ir poeto konfliktą.