Vincas Pietaris

„Lietuvininkai maištą 1862 metų ir vadina „lenkmečiu“, atskirdami ir save, ir savo kampą nuo tokio kvailo darbo kaip maištas.”

Vincas Pietaris (1850  – 1902) – gydytojas, rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautoris. Priklausė XIX a. valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Reikšmingiausiu laikomas jo pirmasis lietuviškas istorinis romanas „Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje“ išleistas jau po V. Pietario mirties, 1904 m. Autorius taip pat kūrė vaikams, žinomas to pavyzdys – „Lapės gyvenimas ir mirtis“.

Biografija

• Gimė 1850 m. spalio 9 d. Žiūrių-Gudelių kaime, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, valstiečių šeimoje. 

• Nuo 1859 m. porą metų lankė Pilviškių pradžios mokyklą, nuo 1865 m. – Marijampolės keturklasę mokyklą ir Suvalkų berniukų gimnaziją. 

• 1870–1875 m. studijavo Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultete, 1875–1879 m. – Medicinos fakultete. 

• 1873 m. susipažino su į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą įstojusiu Jonu Basanavičiumi, padėjusiu V. Pietariui pradėti bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. 1883 m. V. Pietaris iš J. Basanavičiaus paštu gavo pirmąjį „Aušros“ numerį, o 1884 m. ketvirtajame „Aušros“ numeryje, skyrelyje „Knygos apie Lietuvą“, išspausdinta V. Pietario rašyta A. Kirkoro knygos apie Lietuvą recenzija.

• Po studijų baigimo gyveno ir dirbo Demjanske. 1879 m. vasarą vedė ortodoksę atsargos pulkininko dukrą Mariją Kosovič. 1883 m. su šeima persikėlė į Ustiužną (dab. Rusija, Vologdos sritis). 

• 1896 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kauno senamiestyje, kunigo Adomo Jakšto išnuomotame bute. Neilgai trukus su šeima grįžo į Ustiužną. 

• 1901–1902 m. mokytojavo Ustiužnos mergaičių gimnazijoje

• Mirė 1902 m. spalio 3 d. Ustiužnoje, Rusijoje.

Kūrybos bruožai

V. Pietario kūryba įvairi. Skiriasi ne tik žanrai bei temos, bet ir meninis lygis. Visgi dažniausia autoriaus nagrinėjama tema – rūpestis lietuvių kultūra, kalba, jos garbinimas, gimtinės budinimas, lietuviškumo problemų svarstymas. V. Pietario tekstuose gausu romantinės literatūros ypatybių: tautos praeities sudvasinimas, liaudies kūrybos ir palikimo akcentavimas. Praeitis idealizuojama, ji žymiai reikšmingesnė negu niūri dabartis. V. Pietaris svarsto lietuvių tautos genezę, lietuvių žemių ribas. Jam Lietuva – tai šlovinga daugiažemė šalis, išsiplėtusi ir į rytus, ir į vakarus. Istorinis autoriaus pojūtis susijęs ir su suaktyvėjusiais XIX a. etnografijos tyrimais, draugo J. Basanavičiaus darbais.