Elena Ferrante

„Kiekvienas iš mūsų pasakoja savo gyvenimą taip, kaip jam tinka.“

Elena Ferrantė – italų rašytoja. Jos knygos, iš pradžių išleistos itališkai, išverstos į daugelį kalbų. Keturių knygų serija „Neapolietiška saga“ yra plačiausiai žinomas autorės kūrybos pavyzdys. Seriją sudaro tokios dalys kaip „Nuostabioji draugė“ ir „Naujoji pavardė“. 

Dėl autorės anonimiškumo apie jos biografiją žinoma nedaug faktų. Interviu ji yra teigusi, kad gimė Neapolyje, siuvėjos duktė, ir jog turi tris seseris. Jos klasikinės literatūros išmanymas taip pat paskatino kritikus teigti, kad ji turėjo studijuoti literatūrą. Žurnalas „Time“ 2016 m. E. Ferrantę pavadino vienu iš 100 įtakingiausių žmonių.

Biografija

• Nepaisant to, kad E. Ferrantė pripažinta kaip tarptautinio masto rašytoja, savo tapatybę ji laiko paslaptyje nuo pat pirmojo romano išleidimo 1992 m. Spėliojimų dėl tikrosios jos tapatybės netrūksta, buvo iškelta keletas teorijų, pagrįstų E. Ferrantės interviu metu pateikta informacija ir jos romanų turinio analize. E. Ferrantė laikosi nuomonės, kad knygoms, kai jos parašytos, autoriai nereikalingi. Ji ne kartą teigė, kad anonimiškumas yra būtina jos kūrybos sąlyga ir jog jos tikrojo vardo laikymasis nuošalyje yra svarbiausias jos rašymo procese.

• 2003 m. E. Ferrantė išleido knygą „Frantumaglia: rašytojos kelionė“ (angl. „Frantumaglia: A Writer's Journey“) – laiškų, esė, apmąstymų ir interviu rinkinį, kuriame šiek tiek nušviečiama jos praeitis. Tai buvo pirmoji mokslinė monografija apie E. Ferrantę, išsami jos poetikos (auto)studija, paremta Vakarų literatūros ir filosofijos tekstais bei kartu sukurianti savo teorinę sistemą. 2003 m. pasirodžius originaliam leidimui, buvo išleistos dvi papildytos versijos – 2007 m. ir 2015 m. 

• 2016 m. kovą italų rašytojas ir filologas, Petrarkos ir Dantės tyrinėtojas, Pizos universiteto profesorius Marcas Santagata paskelbė straipsnį, kuriame išsamiai išdėstė savo teoriją apie E. Ferrantės tapatybę. M. Santagata straipsnyje rėmėsi filologine E. Ferrantės kūrybos analize, atidžiu romane aprašomo Pizos miesto peizažo detalių tyrimu ir tuo, kad autorė atskleidžia gerai išmananti šiuolaikinę Italijos politiką. Remdamasis šia informacija, jis padarė išvadą, kad rašytoja gyveno Pizoje, bet išvyko 1966 m., todėl tikėtiną autorę įvardijo kaip neapolietę profesorę Marcellą Marmo, kuri 1964-1966 m. studijavo Pizoje. Tiek M. Marmo, tiek leidėjas neigia M. Santagatos teoriją.

• 2016 m. spalio mėn. žurnalistas Claudio Gatti paskelbė straipsnį „Il Sole 24 Ore“ ir „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, kuriame, remdamasis finansiniais dokumentais, susijusiais su nekilnojamojo turto sandoriais ir honorarų mokėjimais, padarė išvadą, kad Romoje gyvenanti vertėja Anita Raja yra tikroji autorė, pasislėpusi už E. Ferrantės pseudonimo. Daugelis literatūros pasaulio atstovų kritikavo C. Gatti straipsnį kaip privatumo pažeidimą, nors C. Gatti teigia, kad iš tiesų E. Ferrantė ir jos leidėjas pakurstė visuomenės susidomėjimą jos tikrąja tapatybe. 

• 2016 m. gruodį prieštaringai vertinamas italų juokdarys Tommasas Debenedettis Ispanijos dienraščio „El Mundo“ interneto svetainėje paskelbė tariamą interviu su A. Raja, kuriame patvirtino, kad ji yra E. Ferrantė. 2016 m. gruodį tai greitai paneigė E. Ferrantės leidėjas, pavadinęs interviu klastote.

• 2017 m. rugsėjį Padujos universiteto mokslininkų, informatikų, filologų ir lingvistų komanda išanalizavo 150 romanų, parašytų 40 skirtingų autorių italų kalba, tarp kurių buvo septynios E. Ferrantės knygos, bet nė vienos A. Rajos. Remdamiesi analize pagal kelis autorystės priskyrimo modelius, jie padarė išvadą, kad tikėtinas E. Ferrantės romanų autorius yra A. Rajos vyras, rašytojas ir žurnalistas Domenicas Starnonė.

• Pati E. Ferrantė ne kartą atmetė prielaidas, kad ji iš tikrųjų yra vyras. 2015 m. „Vanity Fair“ sakė, kad klausimai apie jos lytį kyla dėl numanomo moterų rašytojų silpnumo.

Kūrybos bruožai

E. Ferrantės proza neretai apibūdinama kaip atšiauri ir intensyvi, daugiausia dėmesio skiriant vidiniam veikėjų gyvenimui. Autorė žinoma dėl gebėjimo perteikti sudėtingus žmonių, ypač moterų, santykius. E. Ferrantės kūrybai taip pat būdingas tam tikras tamsumas, smurto, kovos dėl valdžios ir sunkių pasirinkimų, kuriuos žmonės turi priimti, kad išgyventų, temos. Jos sakiniai ilgi ir sudėtingi, juose susipina daugybė minčių ir emocijų, kad pavyktų sukurti turtingą ir daugiasluoksnį veikėjų portretą. Vienas iš ryškiausių E. Ferrantės metodų – kartojimasis tiek kalboje, tiek vaizduose. Rašydama ji grįžta prie tų pačių žodžių ir frazių, taip sukurdama ritmo bei rezonanso pojūtį.