Vaga.lt puslapyje yra naudojami trys pagrindiniai slapukų tipai.
Naršydami toliau Jūs sutinkate su būtinaisiais slapukais. Taip pat galite sutikti ir su kitų slapukų naudojimu. Slapukų politika.

Albert Camus

„Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.”

Alberas Kamiu (Albert Camus) – vienas garsiausių prancūzų filosofų, novelistų, dažnai literatūros kritikų siejamas su egzistencializmo judėjimu. A. Kamiu gimė ir įgijo išsilavinimą Alžyre (tuometinėje Prancūzijos kolonijoje), o būdamas 27-erių persikėlė į Paryžių, kuriame prasidėjo jo publicisto, vyriausiojo redaktoriaus karjera. Kiek vėliau jis pasinėrė į kūrybą, kuri A. Kamiu pelnė šlovę. Žymiausi šio autoriaus kūriniai: romanai „Svetimas“, „Maras“, esė „Sizifo mitas“, „Maištaujantis žmogus“ ir kt. Absurdo, beprasmybės, mirties vaizdavimas, bejėgio, suvaržyto žmogaus maištas – tai pagrindiniai A. Kamiu kūrybos bruožai. Už tai, kad originaliai kalba visuomenei svarbiomis temomis, 1957 metais kūrėjas buvo apdovanotas Nobelio premija. 

Išdėstymas:

Albert Camus

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.   Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkr..

Albert Camus

194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę..

Albert Camus

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas..

Albert Camus

Albert’o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje. Prancūzų rašytojo..

Albert Camus

..

Albert Camus

  Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėv..

Albert Camus

    Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913-1960) Užrašų knygelių II tome spausdinami 1942-1951 metų užrašai. Šiuo laikotarpiu garsusis egzistencialistas, Nobelio premijos laureatas sukuria romaną Maras, dramą Teisieji, veikalą Maištaujantis žmogus. Užrašuose atsiskleidžia t..

Rodoma nuo 1 iki 7 iš 7 (viso puslapių - 1)

Biografija

Vaikystė ir jaunystė

Gimė  1913 m. lapkričio 7 d. Mondovi (dabartinis Dreanas), Prancūzijos Alžyre.

Tėvas žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai A. Camus nebuvo sulaukęs vienerių metų. 

Po tėvo mirties A. Camus, jo motina ir vyresnysis brolis persikėlė į Alžyro darbininkų kvartalą Belkūrą, kur jie apsigyveno kartu su dėde ir močiute. 

1918 – 1923 m. lankė pradinę mokyklą. 

1923 m. gavo stipendiją Alžyro licėjuje ir susidomėjo sportu bei teatru.

1930 m. jam buvo nustatyta tuberkuliozė, nutraukusi A. Camus sportinę veiklą ir privertusi stabdyti mokslus. Liga atsinaujino ir vėlesniais metais. 

1933 – 1936 m. studijavo Alžyro universiteto Filosofijos fakultete. 

1934 m. A. Camus vedė Simone Hié, tačiau netrukus išsiskyrė. 

1934 – 1935 m. A. Camus trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, bet greitai nusivylė jos ideologija ir buvo pašalintas iš partijos narių. 

1936 m. kartu su kitais intelektualais įsteigė teatro trupę Théâtre du Travail (vėliau pervadinta į Théâtre de l’Equipe). Dirbo kaip scenaristas, režisierius ir aktorius. 

1937 m. buvo išleistas A. Camus penkių esė rinkinys „Išvirkščioji ir geroji pusės“.

1938 m. buvo išleistas antras esė rinkinys – „Jungtuvės“.

Tais pačiais metais A. Camus parašė savo pirmąją ir garsiausią pjesę „Kaligula“.

Tais pačiais metais pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu „Alger républicain“.

Gyvenimas Paryžiuje

1940 m. atvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje „Paris-soir“. 

Netrukus, kai vokiečiai pradėjo artintis prie Paryžiaus, jis pabėgo į Lioną. 

Ten tais pačiais metais vedė Francine Faure ir su ja grįžo į Alžyrą.

Ten A. Camus dirbo mokytoju, bet dėl tuberkuliozės suaštrėjimo persikėlė gyventi į Prancūzijos Alpes.

1942 m. grįžo į Paryžių. Prancūzijos okupacijos metu buvo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvis, dirbo kaip vyriausiasis redaktorius Paryžiaus pogrindiniame laikraštyje „Combat“, o vėliau tapo Gallimard Publishing redaktoriumi.

Tais pačiais metais paskelbė romaną „Svetimas“ ir esė „Sizifo mitas“. 

Pasibaigus karui, A. Camus toliau gyveno Paryžiuje su žmona. 

1945 m. jiems gimė dvyniai.

Paskutiniai gyvenimo metai

1946 m. lankėsi JAV.

1947 m. buvo išleistas romanas „Maras“.

1948 m. Marigny teatre pastatyta pjesė „Apgulties būklė“.

1949 m. Hébertot teatre pastatyta pjesė „Teisieji“.

1951 m. išleista esė „Maištaujantis žmogus“.

1956 m. išleistas romanas „Krytis“. 

Mirė 1960 m. sausio 4 d. autoavarijoje. 

Kūrybos bruožai

A. Kamiu – egzistencialistas, gynęs teisę pačiam pasirinkti savo gyvenimą. Jo pirmajame rinkinyje „Išvirkščioji ir geroji pusės“ atsispindi ankstyvojo autoriaus gyvenimo etapo akimirkos, pateikti motinos, močiutės ir dėdės portretai. Antrajame antras esė rinkinyje „Jungtuvės“ aprašomi Alžyro gamtos vaizdai. 

Jo esė „Sizifo mitas“ atskleidžia beprasmišką Sizifo likimą – visomis jėgomis nieko nepasiekti. Tačiau būtent dėl to Sizifas ir yra didingas, kad geba pakelti savo lemties naštą.

Romane „Svetimas“ pagrindinis veikėjas Merso nuteistas ne už nusikaltimą, o už visuomenės normų nesilaikymą. Niekas nekalba apie tai, kad jis nužudė žmogų, tik apie tai, kad nelankė motinos.