Esė rinktinė III dalis

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
 
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.