Esė rinktinė, II dalis

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos.

„...juo labiau įsipareigoju prieš visuomenę, kai neigiu, kas toje visuomenėje negera, purvina, antihumaniška. Ir Camus kaip tik tai darė. Visa savo eseistika, bent jau didžiąja jos dalimi, jis buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą. Tuo požiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi stojiška nuostata: nėra kitos išeities.“

„Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.“
A. Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė