Gyvenime susiduriame su galybe situacijų, kai turime apsispręsti, kada geriausia imtis vienų ar kitų veiksmų: dvejojame, kada tinkamiausias metas keisti profesiją, nutraukti santuoką, pranešti blogas naujienas ar pradėti naują veiklą. Daugelį sprendimų „kada“ priimame vadovaudamiesi intuicija ir esame įsitikinę, kad tinkamai parinkti laiką – menas.
Knygoje KADA vadybos ir motyvavimo ekspertas, keleto bestselerių autorius Danielis H. Pinkas atskleidžia, kad, priešingai nei daugelis manome, tinkamiausio laiko parinkimas – tai mokslas. Išanalizavęs šimtus ekonomikos, chronobiologijos, socialinės psichologijos studijų ir tyrimų, D. H. Pinkas priartėja prie paslaptingojo mokslo apie laiko parinkimą esmės. Knygoje sutelktos įžvalgos nurodo aiškią kryptį, kaip dirbti našiau ir gyventi kokybiškiau, o praktiniai pratimai skatina įgytas žinias taikyti kasdieniame gyvenime.
Dalijamės keletu knygoje pateikiamų įdomių įžvalgų apie laiko įtaką mūsų gyvenimui ir kasdieniam produktyvumui:
Žmonės jaučiasi laimingesni ryte, ne tokie laimingi popiet ir vėl laimingesni vakare. Amerikiečių tyrėjai nustatė, kad egzistuoja „nuoseklus ir tvirtas bimodalinis ritmas“ − du nuotaikos pakilimai per dieną. Pavyzdžiui, moterų teigiama nuotaika suintensyvėja ryto valandomis, kol apie vidurdienį pasiekia „optimalų emocinį tašką“. Paskui puiki jų nuotaika greitai subjursta ir visą popietę lieka prasta, ankstyvą vakarą ji vėl pasitaiso.
Suaugę žmonės analitinės rūšies mąstymo užduotis geriausiai atlieka ryte arba per pietus. Tyrimai rodo, kad daugelio žmonių aštrūs analitiniai sugebėjimai viršūnę pasiekia vėlai ryte arba apie pietus. Kai pabundame, mūsų kūno temperatūra lėtai kyla. Ji palaipsniui pakelia ir mūsų energijos lygį bei budrumą, o tai pagerina gebėjimą susikaupti, dedukcijos galias. Tačiau budrumas turi ribas. Paprastai po pietų atitinkamai sumažėja ir mūsų galimybė likti susikaupusiems, apriboti kliūtis.
Kalbant apie įžvalgos arba kūrybingumo reikalaujančias užduotis, mūsų produktyvumas didesnis antroje dienos pusėje. Šis fenomenas dar vadinamas įkvėpimo paradoksu, kurį nusakyti galima taip: „Mūsų išradingumas ir kūrybingumas pasiekia viršūnę, kai − bent jau pagal mūsų cirkadinius ritmus − turėtume būti ne pačios geriausios formos.“ Tokioms užduotims reikia mažiau budrumo, tad mažiau ir racionalaus proto slopinimo. Tomis akimirkomis keletas išblaškančių veiksnių gali netgi padėti mums pastebėti sąsajas, kurių neįžvelgėme, kai veikė racionalumo „filtrai“.
Genetika paaiškina bent pusę chronotipo įvairovės, pasak jos, vieversiais ir pelėdomis gimstama, o ne tampama. Žmogiškosios būtybės nevienodai išgyvena dieną. Kiekvienas mūsų esame tam tikro „chronotipo“ – priklausome cirkadinio ritmo porūšiui, kuris veikia mūsų fiziologiją ir psichologiją. Chronotipus galime palyginti su pėdų ilgu ar forma. Jų jau niekaip negalime pakeisti. Keista, tačiau gana svarbu, kada asmuo gimęs. Žmonės, gimę rudenį ir žiemą, dažniau bus vieversiai, o gimusieji pavasarį ir vasarą veikiausiai bus pelėdos.
Be genetikos, svarbiausias chronotipą lemiantis veiksnys yra žmogaus amžius. Tėvai žino ir paaimanuoja, kad maži vaikai paprastai būna vieversiai. Jie anksti pabunda, per dieną dūzgia, tačiau anksti vakare jų energija prislopsta. Sulaukę brendimo amžiaus tie vieversiai ima virsti pelėdomis. Pabunda vėliau, bent jau laisvomis dienomis, energijos įgyja vėlai popiet ir vakare, užmiega daug vėliau nei jų tėvai. Kai kuriais skaičiavimais, paauglių miego vidurys yra tarp 6–7 valandos ryto. „Pelėdiškumo“ viršūnę jaunuoliai pasiekia sulaukę maždaug dvidešimties metų, paskui pamažu vėl virsta vieversiais. Trumpai tariant, tarp jaunuolių esama neproporcingai daug pelėdų, panašiai kaip neproporcingai daug vaikų iki dvylikos metų ir vyresnio amžiaus žmonių per šešiasdešimt būna vieversiai.
Tarp vyrų paprastai daugiau pelėdų negu tarp moterų. Vyrų ir moterų chronotipai skiriasi, ypač pirmoje gyvenimo pusėje. Vyrai paprastai aktyvesni vakare, moterys – ryte. Tačiau šie lyčių skirtumai linkę išnykti sulaukus maždaug penkiasdešimties metų. Pasak Roennebergo, garsiausio pasaulio chronobiologo, „Žmonės, perkopę šešiasdešimt metų, esti netgi ankstyvesnio chronotipo, nei buvo vaikystėje.“ Tačiau, nepaisant amžiaus ar lyties, dauguma žmonių nėra nei gryni vieversiai, nei tikros pelėdos, jie yra lizdo viduriukas, tretieji paukščiai. Tačiau vis tiek 20–25 proc. gyventojų yra tikrieji vakaro žmonės.
Nuodėmingosios pelėdos, pasirodo, yra kūrybingesnės. Jos yra geresnės atminties, geriau atlieka išsilavinimo testus, garsėja geresniu humoro jausmu. Tarkime, kompozitorius Piotras Čaikovskis paprastai nubusdavo tarp 7–8 val. ryto, skaitydavo, gerdavo arbatą, eidavo pasivaikščioti. 9.30 val. sėsdavosi prie fortepijono ir kelias valandas kurdavo. Tada atsitraukdavo papietauti, po to vėl pasivaikščiodavo. Penktą valandą popiet jis vėl sėsdavo ir keletą valandų dirbdavo, maždaug iki aštuntos valandos vakaro, kai ateidavo laikas valgyti vakarienę. Thomas Edisonas taip pat buvo pelėda, jį greičiau būdavo galima rasti įnikusį į darbą laboratorijoje vidurnaktį nei vidurdienį.
