Franzcas Kafka – rašytojas modernistas, kūręs itin savitu stiliumi. Jo tekstai padarė įtaką ne vienam šių dienų autoriui. Nebaigtų jo romanų „Procesas“ ir „Amerika“ gretas papildo pakartotinai leidyklos VAGA išleistas niūriojo absurdo romanas „Pilis“.

Savo kūrinyje „Laiškas tėvui“, Francas Kafka yra rašęs: „Gyvenimas visą laiką nukreipia mūsų dėmesį; ir mes netgi nespėjame pastebėti, nuo ko konkrečiai“. Skaitant „Pilį“ neišvengiamai kyla būtent toks pojūtis.

Romano veikėjas, jaunuolis K., keliauja, norėdamas patekti į pilį. Žiemos vakarą atvyksta į kaimo užeigą. Vidury nakties, pažadintas pilies kašteliono sūnaus, sužino, kad užeiga yra pilies nuosavybė ir joje niekas negali nakvoti be grafo leidimo. Taip pamažu kūrinyje įsisuka niūriai, tačiau meistriškai kuriama absurdo karuselė. Nesusikalbėjimas, chaosas ir baimės jausmas skaitytoją įvilioja į nesibaigiančio beviltiškumo spąstus. Vadinamam matininkui, jaunuoliui K., nuolatos tenka patekti į paradoksalias, beprasmiškas situacijas, kuriose jis nematomas, o jo balsas niekada negirdimas. Sekti siužetą šiame romane nėra prasmės, dialogai ir veiksmai čia neturi konkretaus tikslo, o apie tai byloja neprieinama pilis, į kurią K. niekaip negali patekti, ir pilies viršininkas Klamas, su kuriuo K. niekaip nepavyksta susitikti.

„Dabar vaiskiame ore jau aiškiai išvydo pilies apybraižas, dar labiau išryškintas visas formas atkartojančio, viską plonu sluoksniu dengiančio sniego. Beje, viršuje, ant kalno, sniego rodėsi kur kas mažiau nei čia, kaime, kur K. nė kiek ne lengviau kasėsi į priekį nei vakar vieškelyje. Čia sniegas siekė ligi trobelių langų, o vos vos aukštėliau slūgsojo ant žemų stogų, bet kalno viršūnėje visi siluetai kilo aukštyn lengvai ir nevaržomai, bent jau iš čia taip atrodė.

Apskritai pilis, išvysta čia iš tolo, atitiko K. lūkesčius. Tai buvo ne sena riterių tvirtovė ir ne koks naujoviškas prabangos statinys, o nemenka gyvenvietė, susidedanti iš kelių dviaukščių ir daugybės greta kits kito susispietusių žemų pastatų; nežinodamas, kad tai pilis, būtum galėjęs palaikyti ją miesteliu. K. išvydo tik vieną bokštą, ir negalėjo suprasti, ar tai gyvenamojo namo, ar bažnyčios dalis. Aplink bokštą skraidė varnų pulkai.

K. ėjo toliau, įsmeigęs akis į pilį, niekuo daugiau nesirūpindamas. Tačiau prisiartinus pilis jį nuvylė, tai vis dėlto buvo tik gana skurdus miesteliukas, pristatytas kaimiškų namų, ypatingų nebent tuo, kad visi buvo mūriniai; bet dažai jau buvo seniai nusilaupę, o plytos atrodė pradėjusios trupėti.“

„Pilyje“ Francas Kafka ilgais sakiniais ir beprasmiais pokalbiais sukuria kraupią, mažo, vienišo, nesuprasto ir pasaulio atstumto žmogaus egzistenciją, kurioje šis vaizduojamas tarsi beginklis milžiniško biurokratinio aparato sraigtelis.