Pasaulis vaikams – neišvaikščiotas ir neištyrinėtas žemėlapis, tai vieta, kurioje kiekviena diena pilna naujų pojūčių, nepatritų emocijų ir išgyvenimų. Kadangi šis mažųjų žemėlapis – įvairus, ir išgyvenimai – nėra visuomet laimingi, tėvų istorijose ar kuriamose pasakose turėtų atsirasti bent dalelė liūdesio bei praradimų. Režisierius, rašytojas ir dainų autorius Vytautas V. Landsbergis teigia: „Mes – visi tėvai ir mamos – turime tą giluminį instinktą papasakoti pasaulį vaikams. Ne tiesmukai, ne didaktiškai, o, tarkime, per kasdienybės daiktus, kurie turi savo antrinį – pasakišką lygmenį, ir visa, kas aplink, gali virsti personažais”. Istorijos – vaikų raktas į pasaulio pažinimą!

- Kaip manote, kada vaikams jau galime pasakyti, jog ne visos pabaigos – holivudinės, laimingos? Kalbėtis su jais apie liūdesį, praradimus?

– Galiu pasidalinti kūrybine laboratorija, kaip dirbame su vaikais literatūros ar kino ir teatro stovyklose. Pradėdami kurti bet kokią istoriją, atsispiriame nuo liūdesio – liaudies dainų, pasakojimų apie partizanus, lindimo į bunkerį ir įsivaizdavimo, kaip čia kas gyveno, mirė, išduodavo, kad buvo vienatvė ir atsiskyrimas nuo mylinčių žmonių – tėvų, mylimųjų, ir kaip tokioje būsenoje susitaikyti su savimi, priimti tai.

Tuomet, sėkmingai prisijaukinę įžanginę nuliūdimo dalį, toliau pradedame žaisti, juokauti...

Atsiranda paradoksali dviprasmybė (tai, ką aš vadinu sruogizmu): neišvengiamybę palikdamas potekstėje, tarsi pasakoji kažką smagaus, nors tas laikrodėlis – jis visada tiksi ir labai tiksliai sustato, galbūt netgi diktuoja tam tikrą kūrinio teisybę.

Aš nemanau, kad istorijos turi būti holivudinės. Liūdesio savyje neturintis pasakojimas – plokščias ir neugdantis. Vaikas turi patirti sunkumą. Galbūt, kalbant apie pačius mažiausius, iki kokių 6-7 metų, vaikas turi matyti šiek tiek rožinį pasaulį, bet vėliau, priklausomai nuo pasitikėjimo vaiku, jau gali spręsti, ar jam laikas skaityti „Margaitę su degtukais“, ar jis yra pasiruošęs išgyventi tą nebūties priartėjimą, vos ne fiziologiškai susitapatindamas su heroje. Bet aš tą rizikuoju daryti savo knygelėse vaikams.

Ketvirtoji mano knyga „Dominykas Dvasių Karalystėje“ atsirado domintis tibetiečių mirties knyga, sielos atsiskyrimo kelionėmis. Galvojau, kad ir vaikams reikia šiek tiek žinoti tą pasaulį, kad matydamas mirusią močiutę ar senelį nesutapatintum to su visiška baigtimi, žinotum, jog kažkokiais pavidalais tai vis tiek egzistuos, ar pamatęs čiulbantį paukštelį, kažką pagalvotum, galbūt, čia ženklas... Visi tie mažieji paralelinio pasaulio suvirpėjimai, jie labai praturtina ir neša amžinybės jauseną. Tai toje knygoje aš sumodeliavau situaciją, kaip arklys Dominykas tampa keršto auka. Jam pakišami nuodingi grybai, ir jis išgyvena visą mirimo procesą – mato save iš viršaus, jį pasitinka močiutė, tada jie keliauja į tuos kitus pasaulius.

Paleisdamas šią knygą į gyvenimą aš žinojau, kad tokios temos nėra populiarios. Šis opusas – ne iš tų, kur tėvai pultų vaikams skaityti su didžiausiu susidomėjimu... Bet galvojau, kad kažkada kažkam gali ji praversti, ir... Vienąsyk gavau mamos laišką, labai mane sujaudinusį. Ji labai padėkojo už knygą. Jų šeimoje atsitiko tragedija, avarijoje žuvo tėtis, ir 8-erių metų vaikas buvo nustojęs kalbėti. Mama, aptikusi tą knygą, skaitė jam vakarais, ir jis pradėjo uždavinėti klausimus, jausti vėl, kad tas tėtis galimai nėra užbaigta visiškai istorija, kad su juo, esančiu anapusiniame pasaulyje, dar galima susitikti, turėti kažkokią viltį, ir vaikas grįžo.

Nėra vieno atsakymo, nuo kurio amžiaus iki kurio kažką galima, o kažko ne. Rašytojas turi išeiti į rizikos zoną.

– O kaip atrasti siužetą ar personažą, atliepianti vaiko vidų?

– Manau, kad žvelgdamas į savo vaiką matai, koks personažas jam galėtų būti padovanotas, kaip koks amuletas ar apsaugos priemonė, tai būtų jo mito dalis.

Pavyzdžiui, mano Rudnosiukas buvo skirtas Gabrieliui. Kai studijavau Gruzijoje, jis buvo likęs Lietuvoje, ir aš, žinodamas, kokios jam nutinka paaugliškos, vaikiškos problemos, rašiau jam absurdo pasakas, ir mes kikenome iš visų tų istorijų. Man atrodo, labai gerą humoro jausmą, kaip apsaugą, jis turi iki šiol. Paskui atsirado Julija, ji buvo hiper-jautrus vaikas, supratau, kad jai reikia duoti tam tikrą dvasių, ezoterikos pasaulį, švelnesnį, subtilesnį, ir pradėjome rašyti angelų pasakas. Ta mažoji mistika, kad vis tik klausantysis yra toks pat bendrakūrėjas.

Niekad nerašau abstrakčiam skaitytojui. Rašydamas pasaką aš prisirišu prie konkretaus vaiko ir jo problemų. Turėjau penkis vaikus, dabar turiu aštuonis anūkus, tai man, iš tikrųjų, yra, ką veikti (juokiasi). Pamatai, koks yra vaikas, kur jos aštriosios gludintinos pusės, ar jis gerai supranta humorą, juodą humorą, ar jam reikia švelnesnio pasakojimo, o gal jis pats šiurkštesnis ar sarkastiškesnis, ir jam kaip tik reikia atjautos personažo, kuris yra pažeistas, per daug vienišas, jam reikia gailesčio.

Kaip kalbėtis su vaikais sunkiomis akimirkomis? Kokią vertę turi spontaniškų istorijų pasakojimas? Kodėl gebėjimas fantazuoti padeda išsisukti iš netikėtų situacijų? Kviečiame klausytis pokalbio su V. V. Landsbergiu.

Kviečiame klausytis pokalbio https://www.youtube.com/watch?v=drLPM7k-Sv8&t=501s&ab_channel=Knygyn%C5%B3tinklasVAGA

Tinklalaidės sukurta remiantis leidyklos „VAGA“ knyga „Kaip pasakoti istorijas vaikams“. Skaitykite: https://vaga.lt/kaip-pasakoti-istorijas-vaikams

Klausykite audioknygos: https://audioteka.com/lt/search?query=kaip+pasakoti+istorijas+vaikams