Artumo siekis – natūralus kiekvieno mūsų poreikis. Deja, nutinka taip, kad kai kurių iš mūsų vaikystėje šis pamatinis troškimas būna nepatenkinamas arba atliepiamas netinkamai. Suaugus, kokybiško artumo stygius palieka pasekmes ir dažnai neigiamai veikia tiek mūsų požiūrį į save, tiek į tuos, su kuriais kuriame ryšį.

Leidykla VAGA kviečia skaityti psichologės, psichoterapeutės Genovaitės Petronienės psichoterapinį romaną „Artumo laboratorija“ ir atpažinti, kaip nesaugus artumo ryšys vaikystėje gali paveikti tarpusavio bendravimą suaugus, rašoma pranešime žiniasklaidai. Vita – jauna ir vieniša moteris. Baigusi ilgai trukusius psichoterapijos seansus, dabar ji geba atpažinti su ja vykstančius procesus. Pagrindinė romano veikėja apsisprendžia valdyti savo jausmus ir gyvenimą bei patiki, kad gali sutikti sau skirtą antrąją pusę.

„Juk meilė – tai daugiau nei vienatvė. Taip norisi apsikabinimų, šiltų žinučių, buvimo pasaulyje, nuspalvinto tarpusavio šilumos jaukumu. Tik vis dar nesiryžtu sušukti pasauliui: „Ei, kur tu, antroji puse?!“ Būtų baisu diena iš dienos laukti matant, kaip niekas neatsiliepia. Atsiminiau, kaip prieš pusmetį vienas vaikinas mūsų kasmėnesinių meditacijų grupelėje staiga garsiai, visai grupei girdint, išsakė prašymą: noriu sukurti santykius! Pamenu, nustebau dėl jo atvirumo. Bet dabar jis turi puikią porą. O gal įsidrąsinsiu ir paprašysiu Dievo man padėti? Dievas mano gyvenime buvo keistai egzistuojantis ir neegzistuojantis vienu metu. <...> – Ilgai buvau viena ir daug išmokau, o dabar noriu mokytis kurti santykius. Padėk man rasti ir atpažinti žmogų, kuris tiktų ir mano jautriajai, ir stipriajai dalims! Pasaugok mane nuo kvailų norų, kurie man pakenktų, bet jei kartu ateis sunkumai, tegul jie man išeina į gera! Na, o jei nori duoti dar daugiau – priimsiu! Užuolaidos nesujudėjo, neatskrido jokie paukščiai, tačiau aiškiai jaučiau: šį kartą paprašiau labai stipriai.“

Pagrindinė herojė knygoje „Artumo laboratorija“ užmezga naujas pažintis, tačiau tai – ne kertinė knygos mintis. Vita analizuoja ir nuolat savęs klausia, kaip jaučiasi su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Sąmoningai reflektuodama savo potyrius, Vita nuolat grįžta į vaikystės reminiscencijas, kai augo disfunkcinėje šeimoje, kurioje trūko nuoširdaus artumo, tarpusavio supratimo, palaikymo bei saugumo.

„<...> Vaikystėje mane atstūmė mama, ir tai virto vėlesniu mano pačios savęs nepriėmimu. Pirmose draugystėse su vaikinais bandydavau atspėti kiekvieną jų norą, o išsekusi galiausiai nuo jų pabėgdavau. Tarsi miegodama stikliniame karste, nesijaučiau galinti ko nors trokšti pati, nuoširdžiai atsiverti. Princas priminė man paskutinį mylimąjį, su kuriuo tikrai tapau gyva, tačiau vienas kito taip ir nesupratome, mudviejų ryšys nutrūko. Kadangi jau buvau pusiau atsibudusi, teko gyventi toliau.

Gyvenimo skonis, iš jaunystės parsineštas tikrumas, žolės kvapas, debesys, maudynės, skaitymas, noras pažinti įvairius žmones niekaip negrįžo ir jausmai buvo ne visai tikri, tarsi gyvenimas vyktų už stiklo ar būtų jaučiamas per celofaną. <...> Dieve, ieškojimai vyksta taip klampiai. Regis, einu ne į priekį, o iš tiesų atgal. Man taip daug kas nepavyksta. Aš sunkiai jaučiu, kas man tinka, o kas ne. Aš tikrai galiu pasiklysti kito žmogaus vidiniuose kambariuose ir ilgam pamiršti save, o tai išsekina.

Girdėti save artimuose santykiuose man visada buvo sunku: tėvai pateikdavo pasaulį priešingai, nei jaučiau aš, ir įpratau slopinti vidinį balsą. Gal sugalvoti klausimų sąrašą pretendentams? Pavyzdžiui: „Kaip tu atrodai pykdamas ir į kurio iš tavo tėvų tas pyktis panašus? Ko apie tave žmonės nesupranta ir kokias tavo ydas reikėtų priimti jautriai? Kuo gali pasigirti duodantis santykiuose?“ Na, jei turiu protą, kvaila būtų juo nesinaudoti.“

„Artumo laboratorijoje“ per Vitos santykių istoriją skaitytojai susipažins su įvairiais psichologiniais apibrėžimais, trauminiais reiškiniais. Išnašose išsamiai ir suprantamai aprašoma, kaip pagrindinės veikėjos patyrimai įvardijami psichologijoje ir kas padeda gyti.

Psichoterapiniame romane – išgalvota, tačiau gyvenimiška istorija, papasakota profesionalios psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, daugeliui skaitytojų gali padėti iš šalies pamatyti, kaip vaikystėje patirtas saugumo ir artumo stygius nulemia nuolatinį abejojimą ir nepasitikėjimą savimi, kokius iššūkius sukelia disfunkcinis auklėjimas. Tikėtina, kad ne vienam Vitos patirtys gali pasirodyti pažįstamos, o gal net išgyventos vaikystėje.

Psichoterapeutės, psichologės sukurtoje istorijoje gausu abejonių, emocinių duobių, skaudaus savęs nepriėmimo. Vis dėlto, prisiimdama atsakomybę už savo gyvenimą, požiūrį, mintis ir jausmus, Vita tampa emociškai stipri, psichologiškai brandi ir nuolat besimokanti išmintingai pritaikyti įgytas žinias, kad išpildytų savo troškimą – pagaliau patirtų būtinojo artumo teikiamą džiaugsmą ir pilnatvę santykyje su pamiltu žmogumi.

Genovaitė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 28 metus konsultuojanti žmones; nuolat dėsto ir veda seminarus, 6 metus kuria radijo laidas ir yra išleidusi 2 psichologines bei 5 grožines knygas. Be to, knygos autorė yra atsidavusi keliautoja.

Plačiau skaitykite: Psichoterapiniame Genovaitės Petronienės romane „Artumo laboratorija“ – profesine praktika paremta santykių kūrimo istorija - Delfi kultūra