Iliada ir Odisėja

Apie Homerą, po senovės Graikiją klajojusį aklą poetą, mes nežinome nieko tikro, bet prieš atsiversdami pirmuosius jo garsiausių kūrinių puslapius būname vienaip ar kitaip susipažinę su Iliada ir Odisėja. Daugiau kaip du su puse tūkstantmečio šios knygos maitina Vakarų civilizacijos vaizduotę. Dar nepradėję sekti permainingų Achilo nuotaikų ar gėrėtis Odisėjo išradingumu ir narsa, mes jau tikimės, kad šios dvi istorijos apie konkrečiu laiku įvykusį karą ir konkrečioje erdvėje vykusią kelionę perteiks mums bet kurio žmogaus kovos ar tremties patirtį.

760–710 m. pr. Kr. hegzametru užrašytose eilutėse atrandame iki šiol tebejaudinančias universalias tiesas, žmogiškąsias temas: dievų ir žmonių santykį, požiūrį į dorybę, narsą, ištikimybę, kovos etiką. Iliada, pasakojančia apie Trojos apsiaustį ir žlugimą, ir Odisėja, apdainuojančia Itakės valdovo dešimties metų kelionę namo pas dorąją žmoną Penelopę, rėmėsi istorikai ir filosofai, be šių knygų buvo neįsivaizduojamas formalusis ugdymas. Niekas nedrįstų suskaičiuoti, kiek klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių įkvėpė šie antikiniai pasakojimai, kiek sykių šios istorijos buvo ekranizuotos ir statytos teatrų scenose. Ir kiek kartų dar semsis iš jų įkvėpimo, nes kiekvienas širdyje turime savo troją ir odisėją.