Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

NETIKĖTA APYSAKA 

„Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ iš pradžių buvo sumanyta kaip rašytojos autobiografija. Dėl sunkios ligos tarp dangaus ir žemės atsidūrusiai knygos autorei kilo mintis pažvelgti į savo gyvenimą iš anapus. Todėl tekste labai ryškus istorinio laiko naratyvas. Tačiau  nejučia, pamažu tekstas virsta pastangomis susitaikyti su mirtimi. Pro kančios tamsą nelauktai prasiveržia gyvybės šviesa, neužgesinama gyvenimo meilė. 

Unikalūs rašytojos gyvenimo fragmentai, kuriuos jungia šviesus ir švelniai jautrus liūdesys. Daug ir nutylėjimų, kurie čia dar filosofiškai liūdnesni. Autorė dalinasi jautriausiais gyvenimo momentais, kurie ją užaugino: nuo atsiminimo iš vaikystės apie neįgalaus senelio skausmą, kelionės į internatą iki lemtingos auto avarijos, negrįžtamai atėmusios jos sveikatą.

Kūrinyje ypač gyvas žvilgsnis į Lietuvą, daug aprėpiantis, skausmingas, o kartu ir mylintis – suformuotas asmeninės patirties. Tas Lietuvos išsilaisvinimo etapas toks jautrus ir toks nepamirštamas…

„Kaip giliai šimtmečiuose buvo įsišaknijęs gyvenimas, neišraunamas sibirais, neišdeginamas ugnimi, nesutraiškomas buldozeriais".

Vanda Juknaitė – garsi lietuvių rašytoja, pedagogė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.

„...tos žydinčios gaisravietėje obelys yra mano autobiografija...“ – Vanda Juknaitė.