Irvinas Yalomas – psichoterapeutas, kurio daugeliui pristatinėti nebereikia. Leidykla VAGA skaitytojams skiria pakartotinį kultinių, psichoterapinių istorijų leidimą „Meilės budelis".

„Šioje knygoje papasakojau dešimties žmonių istorijas. Jie atėjo į psichoterapijos seansą ir susidūrė su egzistenciniu skausmu. Ne dėl jo jie kreipėsi į mane, priešingai, kentė nuo įprastų kasdienių rūpesčių: vienišumo, neapykantos sau, impotencijos, migrenos, nevaldomų seksualinių impulsų, nutukimo, emocinės įtampos, gedulo, meilės manijos, nuotaikų kaitos, depresijos. Psichoterapija nepaaiškinamu būdu (skirtingu kiekvienoje istorijoje) atskleisdavo kasdienių bėdų šaknis, įleistas giliai į patį egzistencijos pamatą. <...> Manau, kad pirminė psichoterapijos medžiaga visuomet yra egzistencinis skausmas, o ne išstumti instinktai ar išbarstytos tragiškos praeities šukės, kaip dažnai tvirtinama. Dirbdamas su visais dešimčia pacientų rėmiausi savo pirmine klinikine prielaida – šia prielaida grindžiu savo metodus, – kad tikroji baimė kyla iš sąmoningų ir pasąmoninių žmogaus siekių susidoroti su negailestinga gyvenimo tikrove“, – knygą pristato Irvinas Yalomas.

„Meilės budelis“ – tai patraukliai ir įdomiai aprašytos tikros gyvenimo istorijos, kurias papasakojo psichoterapeuto pacientai. Šioje knygoje pateikiama unikali galimybė iš šalies stebėti, kokie jausmai aplanko ne tik nusprendusius ieškoti pagalbos, bet ir paties Irvino Yalomo požiūris į pacientus. Iššūkiai ir gydytojo bandymas atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, neigiamų jausmų gydomojo atžvilgiu, neretai tampa ne mažiau įtraukiančia istorijos dalimi nei ta, kurią išgyvena pacientas.

„Bendravimas, pati psichoterapijos šerdis – tai kupinas rūpesčio, tikrai nuoširdus dviejų žmonių susitikimas, kai vienas (dažniausiai, bet nebūtinai pacientas) kamuojamas didesnio nerimo nei kitas. Psichoterapeutui skirti du vaidmenys: jis ir stebi pacientą, ir dalyvauja jo gyvenime. Kaip stebėtojas jis turi būti gana objektyvus ir kiek tai būtina vadovauti pacientui.

Kaip dalyvis jis įžengia į paciento gyvenimą, toks susidūrimas jam sukelia įvairius jausmus ir kartais net pakeičia. Apsisprendęs įžengti į kito žmogaus gyvenimą aš, kaip psichoterapeutas, ne tik susiduriu su tomis pačiomis egzistencinėmis problemomis, bet ir turiu būti pasirengęs tirti jas pagal tas pačias taisykles. Privalau neabejoti, kad žinojimas geriau už nežinią, kad pavojai geriau už saugumą. Turiu remtis tuo, kad iliuzijos bei stebuklai, kad ir kokie patrauklūs bei masinantys jie būtų, silpnina žmogaus dvasią. Labai rimtai vertinu tai, ką pasakė Thomas Hardy: „Siekdamas gėrio, turi drąsiai žvelgti į blogį“, – atvirauja Irvinas Yalomas.

Dešimtyje istorijų, kuriose kalba per daugybę metų sutikti žmonės, ne vienam skaitytojui gali pavykti atrasti atsakymus į kylančius egzistencinius klausimus, įveikti pasikartojančią baimę ar atrasti išeitį, kaip susitvarkyti su kamuojančiomis mintimis apie vieną ar kitą gyvenimo situaciją. Išeičių visada yra, o Irvino Yalomo knyga „Meilės budelis“ gali atverti suvokimą, kad įvairiausi sukrečiantys, neraminantys gyvenimo įvykiai, vidinės stiprybės stoka kovoje su iššūkiais yra būdingi kiekvienam iš mūsų.

„Nors šiuose psichoterapiniuose apsakymuose knibžda žodžių „pacientas“, „psichoterapeutas“, tegu jie jūsų neklaidina – tai istorijos apie mus visus. Mes visi esame pacientai; šis pavadinimas veikiau siejasi su kultūros, švietimo ir ekonomikos veiksniais, o ne su patologija. Kadangi psichoterapeutai susiduria su tomis pačiomis egzistencinėmis duotybėmis kaip ir pacientai, jie negali būti nesuinteresuoti stebėtojai, kokie būtini moksle. Mes, psichoterapeutai, negalime vien reikšti užuojautą ir raginti pacientus ryžtingai spręsti savo problemas. Negalime sakyti „Tai jūs, jūsų problemos“. Turime kalbėti apie mus ir mūsų rūpesčius, juk mūsų gyvastis, mūsų būtis visada susijusi su mirtimi, meilė – su netektimi, laisvė – su baime, o tobulėjimas – su atsiskyrimu. Tai vienija mus visus“, – įžvelgia „Meilės budelio“ autorius.