Garsi amerikiečių edukatorė, sąmoningos tėvystės atstovė Julie Bogart, leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“, padeda mokytis mąstyti įvairiai ir lanksčiai.

„Ar kada susimąstėte, kas vyksta jūsų vaikų galvose, kai su jais skaitote, mokotės, žiūrite filmą, aiškinatės matematikos taisykles ar žaidžiate vaizdo žaidimus? Galbūt jums įdomu, kodėl sesuo tyčiojasi iš savo brolio ir nesugeba įsivaizduoti, kokią kančią jam tuo metu sukelia. Galbūt jūsų mokinys pasiūlo problemos sprendimą, kuris jums atrodo siaubingas? Gal pastebėsite, kad paauglys „įniko“ į vaizdo žaidimą, ir padarysite nerimą keliančią išvadą, jog jis mėgsta smurtą, bet ar galite būti dėl to tikri? Kaip suprasti, kokią reikšmę tam tikriems dalykams suteikia vaikai? Kaip padėti jiems samprotauti efektyviau ir empatiškiau? 

Ši knyga padės ugdyti kritiškai mąstančius žmones šiuolaikinėje globalioje, skaitmeninėje aplinkoje. Šiandieniniai vaikai tiesiog skęsta nuomonių jūroje. Šios atvirai reiškiamos nuomonės internete neretai gali atrodyti kaip užtikrinta tiesa. Dauguma tėvų nori apsaugoti savo vaikus nuo dezinformacijos. Kas atsitinka, kai paliktas be priežiūros vaikas susiduria su logiškai pateikiamais faktais, kurie prieštarauja jo šeimos įsitikinimams? Auginant vaikus jums, kaip ir man, gali kilti klausimas: kas pavojingiau – skaityti priešingą nuomonę ar jos saugotis?“ – klausimus kelia knygos autorė.

Knyga „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“ suteikia galimybę aiškiai suvokti, kas ir kaip formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, kodėl tvirtai laikomės tam tikrų įsitikinimų, kas yra tapatybė ir kokia jos reikšmė mokymosi procese. Visa tai pateikiama pirmajame knygos skyriuje.

Antrasis knygos skyrius supažindins su pagrindiniais mokymosi būdais. Autorė aptaria, kokios praktinės patirtys lemia sąmoningesnį ryšį su studijuojamu dalyku ar pomėgiu.

Trečioji knygos skyriaus „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“ dalis atskleidžia, kokia svarbi yra interpretacijos galia. Išanalizavę šį skyrių padėsite vaikams suprasti, kaip praplėsti analizuojamos temos ribas, kaip išmokti pažvelgti į situaciją nauju, netikėtu žvilgsniu. Taip pat – kaip neprarasti pusiausvyros tada, kai bręsti pradedantys vaikai atkakliai prieštarauja jūsų diegiamoms vertybėms.

Leidyklos VAGA knygoje Julie Bogart pateikia praktinių užduočių, kurias atlikdami, kartu su vaikais derinsite teorines žinias su tuo, kaip jos veikia realiose situacijose. Užduotys parengtos pagal vaikų amžiaus kategoriją, suskirstytą į tris grupes, nuo penkerių iki aštuoniolikos metų.

Knyga „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“ – puiki, šiandieninei kasdienybei pritaikyta medžiaga, padėsianti tėvams ir edukologams lavinti vaikų kritinį mąstymą ir derinti jį kartu su sąmoningu ir lanksčiu požiūriu į gaunamą informaciją, bendravimą su žmonėmis ir mokymosi procesą.

Šiandieniniame pasaulyje vaikams siūloma daugybė galimybių mokytis, žaisti, gauti informacijos ir pramogauti. Tačiau šalia viso to daugėja ir pavojų, tokių kaip melaginga statistika, propaganda, šališkumas, godumas, sąmokslo teorijos, rasizmas, mizoginija ir piktavaliai, kurie naudojasi technologijomis savanaudiškiems ar nelegaliems tikslams pasiekti. Mūsų vaikų prašoma įšokti į šį beprotišku greičiu besikeičiantį informacijos srauto sūkurį ir akimirksniu priimti sprendimus apie faktus, nuomones, etiką, asmeninį saugumą ir mokslinių tyrimų pagrįstumą – kartais per kelias sekundes!

Mūsų paaugliai nori žinoti: „Ar ši socialinės žiniasklaidos platforma yra patikimas duomenų šaltinis? Kaip atskirti, kuri platforma patikima, o kuri – ne?“

Arba dar blogiau, kartais jie net nežino, kad turėtų norėti žinoti. Viena mama man parašė, kad jos dukra Yazmina norėjo išmokti rūkyti elektronines cigaretes. Yazmina teigė žinanti, kad elektroninių cigarečių rūkymas yra saugus, nes socialinėje žiniasklaidoje matė tai patvirtinantį vaizdo įrašą.

Jos mama nerimo apimta svarstė, kur galėtų rasti informacijos, leidžiančios įvertinti dukros telefone rastos informacijos patikimumą. Geras klausimas. Iš kur galime gauti patikimos informacijos? Kaip įvertinti šaltinio patikimumą? Po šiuo klausimu (kaip žinoti, kuris šaltinis patikimas?) slypi dar svarbesnis tikslas: noras žinoti.

Jei mūsų vaikai informaciją priima pasyviai, patikėję žiniasklaidos platformoje drąsiu teiginiu pasidalijusia įžymybe, jie gali drąsiai padaryti išvadą, kad tai tiesa! Ir atvirkščiai, jie gali nepasitikėti jūsų pateikiama informacija, nes nenori, kad jūs būtumėte teisus.

Šiandien dezinformacijos perteklius atsiranda dėl to, kad nesirūpinama informacijos tikslumu. Kaip galime tai pakeisti? Mokykimės tikrinti informaciją – tiek pačius duomenis, tiek jų šaltinius.

Sociologas Joelis Bestas, gerai žinomas dėl savo darbų statistinės analizės srityje, atskleidžia šio iššūkio esmę. Jis teigia, kad daugeliui iš mūsų skaičiai yra tarsi šventi įrodymai. Jie mus užburia: pateikiama statistika turi būti teisinga, juk idėją pagrindžia svarbūs skaičiai. Dėl mokykloje įgytos patirties mes dažnai susižavime kokį nors pasakojimą iliustruojančiais skaičiais, nes esame išmokę, kad kiekiai ir matavimai yra svarbos rodikliai.

Jei koks nors žinomas šunsnukis juos cituoja, vadinasi, tai svarbūs faktai. Panašiai ir sąmokslo teorijų šalininkai naudoja skaičius, kad sustiprintų savo teiginių patikimumą. Jie cituoja duomenis, kurie, anot jų, buvo nutylėti arba neįtraukti į pagrindinius šaltinius.

Kaip atskirti, kuo galima pasitikėti? Kai išmokysite savo vaikus rūšiuoti ir tikrinti informaciją, suteikite jiems kritinio mąstymo priemonių, kad galėtų tai daryti patys! Panagrinėkime du svarbius veiksmus, kurių mokiniai gali imtis, norėdami patikrinti bet kokių duomenų patikimumą.

<...>

Be jokios abejonės, nors statistiniai duomenys suteikia argumentui patikimumo, tačiau nesiremkite jais neišsiaiškinę, kas juos pateikia. Kaip vertinti žiniasklaidoje, vadovėlyje ar internete pateikiamus teiginius? Kaip sužinoti, ar šaltinis patikimas, ar ne? Mąstytojai, kuriems rūpi, tikrina savo šaltinius, ypač prieš dalindamiesi perskaityta informacija su kitais (priešingai nei aš, kai dalinausi klaidinga informacija apie nuostabų Osakos padavimą!). Jei koks nors šaltinis teigia esąs patikimas, tai dar nereiškia, kad jis toks ir yra. Ir atvirkščiai, jei šaltinis yra šališkas, tai nereiškia, kad jis negali pateikti faktų.

Stanfordo universiteto mokslininkai rekomenduoja praktiką, skirtą interneto svetainių patikimumui įvertinti, kurią vadina „lateraliniu skaitymu“. Užuot visą savo dėmesį skyrę interneto svetainei, kur vienas autorius pateikia visus argumentus, pirmiausia surinkite informaciją apie patį autorių ar organizaciją, įkūrusią tą svetainę. Lateralinis skaitymas – tai kelių naršyklės langų atidarymas, siekiant patikrinti šaltinį, prieš leidžiant interneto svetainei jus pakerėti savo iliuziniu patikimumu.

Žmonės, kuriems remiantis Stanfordo universiteto tyrimu labiausiai sekėsi atskirti faktus nuo dezinformacijos, buvo taip ir pavadinti – faktų tikrintojais. Jie taiko praktiką, vadinamą „kryptinga analize“, kuri, mano nuomone, nelabai skiriasi nuo „lyginamosios analizės“ statistikoje. Stanfordo mokslininkai savo straipsnyje lateralinio skaitymo sąvoką apibūdino taip: „Lateralinio skaitymo metu mes mažiau skaitome, bet daugiau išmokstame, nes vertiname skaitmeninę informaciją.“

Julie Bogart, „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“, iš anglų kalbos vertė Indrė Poliuškevičienė, leidykla VAGA, 2023.