Augindami mažuosius norime savo vaikams suteikti visa, kas geriausia. Tačiau būna akimirkų, kai auklėjimas tampa tikru iššūkiu, nes nepajėgiame susitvarkyti kai vaikai neklauso arba juos ištinka pykčio protrūkis.

Michaeleen Doucleff –  leidyklos VAGA  išleistos knygos „Primirštas auklėjimo menas“ autorė, kelia klausimą, kodėl būna taip sunku susikalbėti su savo atžalomis? Ką daryti, kad padėtis pasikeistų?

Tam, kad atrastų atsakymus, Michaeleen kartu su trejų metų dukra aplankė vietas, kuriose tebegyvuoja seniausios pasaulio kultūros: majai Jukatano pusiasalyje, inuitų šeima už poliarinio rato ir hadzų bendruomenė Tanzanijoje. Aprašydama gyvenimo šiose šeimose patirtį, autorė atveria suvokimą apie tai, kodėl vakarų kultūroje taip sunku įveikti problemas siekiant išmokyti vaikus paslaugumo, ramybės ir gebėjimo išgirsti tėvus.

„Pamenu žemiausią tašką, kurį pasiekiau kaip mama.

Tai buvo penktą vėsaus gruodžio ryto valandą. Gulėjau lovoje vilkėdama tuo pačiu megztiniu, kurį dėvėjau praėjusią dieną. Plaukai netrinkti jau bemaž savaitę.

Lauke dangus vis dar buvo tamsiai mėlynas, gatvių žibintai švytėjo geltonai. Girdėjosi tik mūsų vokiečių aviganės Mango, tūnančios po lova, kvėpavimas. Visi, išskyrus mane, miegojo. Aš buvau visiškai budri.

Ruošiausi mūšiui. Galvoje sukosi mintys, kaip elgtis netrukus prasidėsiančioje kovoje su priešu. Ką darysiu, kai ji vėl užpuls? Kai trenks? Spirs? Ar įkąs?

Siaubinga savo pačios dukrą vadinti „priešu“. Prisiekiu, myliu ją be galo. Ir dėl daugybės dalykų ji yra nuostabiausias mažas žmogus. Ji aštraus proto, laukinės drąsos ir stipri kaip jautis tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kai Rosy nukrenta žaidimų aikštelėje, kaipmat atsistoja. Be jokių dramų.

<...> Iš tiesų nežinojau, kaip būti gera mama. Dar niekada toje srityje, kurią norėjau išmanyti, nebuvau tokia nevykėlė. Dar niekada atotrūkis tarp mano turimų ir trokštamų įgūdžių nebuvo toks didžiulis.

Ir taip ankstaus ryto valandą gulėjau lovoje siaubingai bijodama momento, kai mano dukra – mylimas vaikas, kurio daug metų taip troškau, – pabus. Ieškojau būdo užmegzti ryšį su maža asmenybe, kuri jau daug dienų atrodė kaip siautėjanti maniakė.

Jaučiausi sutrikusi. Jaučiausi pavargusi. Jaučiausi beviltiškai. Galvodama apie ateitį mačiau tik dar daugiau bėdų: Rosy ir aš liksime užstrigusios nuolatinėje kovoje, tik šioji taps vis įnirtingesnė ir stipresnė.

Bet taip nenutiko, ir šioje knygoje papasakosiu, kaip mūsų gyvenime įvyko netikėtos transformuojančios permainos. Viskas prasidėjo kelionėje po Meksiką, kai akis atvėrusi patirtis nulėmė tolesnes keliones į kitus pasaulio kraštus, ir Rosy kaskart buvo mano kompanionė. Kelionėse sutikau nuostabių mamų ir tėčių, išmokiusių mane neįtikėtinai daug apie vaikų auklėjimą. Šios moterys ir vyrai parodė man ne tik kaip apraminti Rosy įniršio priepuolius, bet ir kaip bendrauti su ja be šaukimo, bambėjimo ir bausmių – ugdant vaiko pasitikėjimą savimi, o ne keliant įtampą ir konfliktus su tėvais. Ir turbūt svarbiausia tai, jog išsigudrinau, kaip mokyti Rosy būti maloniai ir dosniai su manimi, šeima ir draugais. Iš dalies tai pavyko dėl to, kad tos mamos ir tėčiai parodė man, kaip būti maloniai ir mylėti savo vaiką visiškai kitaip.

Kaip inuitė mama Elizabeth Tegumiar pasakė man paskutinę mūsų dieną Arktyje: „Man atrodo, dabar tu moki geriau su ja elgtis.“ Tikrai, kad moku“, – taria knygos autorė.

„The New York Times“ bestseleriu tapusioje knygoje „Pamirštas auklėjimo menas“ gausu labai vertingų, kasdienėje praktikoje lengvai pritaikomų patarimų ir auklėjimo įrankių, kuriuos natūraliai savo šeimose taiko senosios kultūros. Knyga vertinga kaip ugdymo vadovas ir kaip antropologinė studija, papildyta šiuolaikinių neuromokslininkų bei psichologų komentarais. Skyrę laiko perskaityti šią knygą sužinosite, kaip elgtis ir ką sakyti kai vaikai atsisako klausytis ir išgirsti, kuo galime pakeisti savo polinkį vadovauti vaikams paliepimais, ar nuolatiniu pykčiu, kaip įtraukti juos į bendradarbiavimą su suaugusiais ar paskatinti tapti savimi pasitikinčiais, paslaugiais ir laimingais vaikais.