Skaitytojus, rašytojus ir visus neabejingus knygoms jungiantis renginys „Knygų savaitė“ vasario 14–20 d. pakvies stebėti daugybę išskirtinių renginių ir susitikimų. Vienas jų – pokalbis su charizmatiškuoju britų biologu, aistringu grybų tyrinėtoju, knygos „Raizgus gyvenimas“ autoriumi dr. Merlinu Sheldrake’u.  

Žymų biologą apie jo knygą „Knygų savaitėje“ kalbins literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas.

Knygoje „Raizgus gyvenimas: Kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“ (išleido „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Marius Burokas) dr. Merlinas Sheldrakeʼas leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. Tai nei augalas, nei gyvūnas, jų randama visame pasaulyje, ore ir mūsų kūnuose. Grybai sprendžia užduotis neturėdami smegenų, gali pribloškiamai taikliai manipuliuoti gyvūnų elgesiu. Davę mums duonos, alkoholinių gėrimų ir gyvybę gelbstinčių vaistų, grybai formavo žmonijos istoriją, o visuomenę nuo pat Antikos laikų stebinusios grybų psichodelinės savybės palengvino nemažai psichikos ligų simptomų. 

Grybų gebėjimas virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus ir žaliavinę naftą yra pasitelkiamas pažangiausioms technologijoms, o atradus, kad jie jungia augalus požeminiais tinklais, „miško internetu“, pakito ir tai, kaip suvokiame ekosistemas. Tačiau didumą gyvenimo grybai nugyvena slapčiomis, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų rūšių iki šiol nėra aprašyta. 

Knyga 2020–2021 m. nominuota daugeliui premijų, tarp jų „British Book Awards“, „Royal Society Science Book Prize“, „Goodreads Choice Awards“; 2021 m. ji apdovanota „Wainwright Prize for Global Conservation Writing“ ir kt. premijomis.

„Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo neįmanomesnis be jų atrodo gyvenimas.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

***

Aš gulėjau nuogas pūvančių medžio pjuvenų krūvoje, buvau užkastas joje iki kaklo. Buvo karšta, garai kvepėjo kedrais ir senų knygų plėku. Išsitiesiau, prakaituodamas po drėgnu svoriu, ir užsimerkiau.

Buvau Kalifornijoje, lankiausi vienoje iš labai nedaugelio fermentacijos vonių už Japonijos ribų. Pjuvenos buvo sudrėkintos ir sukrautos į krūvą. Jos dvi savaites trūnijo, o tada buvo sumestos į didelę medinę vonią ir prieš man atvykstant pabrandintos dar savaitę. Vonia dabar beveik virė, nors ją šildė tik yrančių pjuvenų energija. 

Nuo intensyvaus karščio apsnūdau ir ėmiau galvoti apie medieną ardančius grybus. Kaip lengva irimą suvokti kaip savaime suprantamą, kai nesitroškini yrančios medienos krūvoje! Mes gyvename ir kvėpuojame irimo atlaisvintoje erdvėje. Aš godžiai siurbtelėjau per šiaudelį šalto vandens ir bandžiau

mirksėdamas nusipurtyti nuo akių prakaitą. Jei mes, tarkim, nuo šios akimirkos galėtume sustabdyti irimą, mūsų planeta būtų užversta kilometrų storio lavonų sluoksniu. Mes laikytume tai krize, bet grybų požiūriu tai būtų milžiniška galimybių krūva. 

Snūdulys apėmė dar labiau. Tai tikrai būtų ne pirmas kartas, kai grybai suklesti dramatiškų pasaulio pokyčių laikotarpiu. Grybai yra išgyvenimo ekologinių nelaimių laikais veteranai. Jų gebėjimas išlikti – o dažnai ir suklestėti – per katastrofiškus pokyčius yra vienas iš juos apibūdinančių bruožų. Jie išradingi, lankstūs ir linkę bendradarbiauti. Kadangi žmogaus veikla kelia grėsmę didelei daliai gyvybės Žemėje, ar esama kokių nors būdų, kaip galėtume prisitaikyti prie aplinkos, bendradarbiaudami su grybais?

Gal tai ir skamba kaip kliedesiai žmogaus, užkasto į yrančių pjuvenų krūvą, bet vis didėjantis radikalių mikologų skaičius mąsto būtent taip. Krizių laikotarpiu susiformavo daugybė simbiozių. Kerpės partneris dumblis neišgyvens ant plikos uolos, neužmezgęs santykių su grybu. Ar gali būti taip, kad mes neprisitaikysime gyventi sužalotoje planetoje, jei neužmegsime naujų ryšių su grybais?

<...>

Gal ir retai nutinka taip, kad medis išvengia grybo dėmesio, tačiau įprasta, kad grybai išvengia mūsų dėmesio. Mikologas Davidas Hawksworthas mikologiją vadino „didžiuoju apleistu mokslu“. Gyvūnų ir augalų biologija jau daugybę kartų̃ studijuojama specialiuose fakultetuose, bet grybus tiriantis mokslas

ilgą laiką buvo suplaktas į vieną krūvą su botanika ir retai kada laikomas atskira mokslo šaka, netgi mūsų laikais .

„Apleistas“ – reliatyvi sąvoka. Kinijoje grybai intensyviai naudojami medicinai ir maistui jau tūkstančius metų. Šiais laikais apie septyniasdešimt penkis procentus pasaulinės grybų produkcijos – beveik keturiasdešimt milijonų tonų – pagamina Kinija. Grybai ilgą laiką atliko svarbų kultūrinį vaidmenį ir Vidurio bei Rytų Europoje. Jei nacionalinį susižavėjimą grybais matuotume mirtimis jais apsinuodijus, užtektų palyginti vieną ar dvi mirtis per metus Jungtinėse Valstijose su dviem šimtais mirčių per 2000 metus Rusijoje ir Ukrainoje .

Vis dėlto didumai pasaulio minėtoji Hawkswortho pastaba tinka kuo puikiausiai. Pirmoji 2018 metais paskelbta ataskaita „State of the World’s Fungi“ („Pasaulio grybų būklė“) atskleidžia, kad Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos sudarytoje Raudonojoje nykstančių rūšių knygoje, kurioje įvertinta daugiau nei dvidešimt penkių tūkstančių augalų ir šešiasdešimt aštuonių tūkstančių gyvūnų rūšių apsaugos būklė,

tokios pat garbės sulaukė tik penkiasdešimt šešios grybų rūšys. Hawksworthas siūlo keletą galimų būdų ištaisyti šį neapsižiūrėjimą. Vienas iš jų labai išsiskiria iš kitų: „Reikia padidinti išteklius, skirtus mikologams „mėgėjams“ įgalinti.“ Tos kabutės pasako labai daug. Nors daugelis mokslo sričių turi ištisus atsidavusių ir talentingų jomis užsiimančių mėgėjų tinklus, jie ypač gausūs ir reikšmingi mikologijos srityje. Nes žmonės pernelyg dažnai neturėjo kito būdo patenkinti savo susidomėjimo grybais .

Masinis, iš mėgėjų kilęs mokslinis judėjimas gali atrodyti neįtikėtinai, bet jis turi gilias tradicijas. „Profesionalūs“ moksliniai gyvų organizmų tyrimai įsibėgėjo tik devynioliktame amžiuje. Daugelis svarbiausių įvykių mokslo istorijoje kilo iš mėgėjų entuziazmo ir nutiko anapus tam skirtų fakultetų sienų. Šiais laikais, po ilgo specializacijų ir profesionalumo amžiaus, suklestėjo daug naujų mokslo praktikavimo būdų. Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vis labiau populiarėja „piliečių mokslo projektai“, o kartu ir „technariumai“, „atvirosios dirbtuvės“ bei panašūs dalykai, suteikiantys galimybę atsidavusiems neprofesionalams užsiimti moksliniais tyrimais. Kaip vadinti šiuos mokslą praktikuojančius žmones?

Piliečiais mokslininkais? Neprofesionaliais ekspertais? Ar tiesiog mėgėjais? 

Peteris McCoy yra anarchistas, hiphopo atlikėjas, savamokslis mikologas ir organizacijos „Radikalioji mikologija“ įkūrėjas. Ši organizacija ieško būdų, kaip panaudoti grybus sprendžiant daugelį mums svarbių techninių ir ekologinių problemų. Kaip jis pats rašo savo knygoje „Radikalioji mikologija“ – tai ir savotiškas grybų manifestas, ir žinynas, ir augintojo vadovas, – jo tikslas yra sukurti „mikologinį liaudies judėjimą“, kuris nusimanytų apie „grybų auginimą ir įvairius praktinio mikologijos pritaikymo būdus“.

i Hawksworth (2009). Žr. taip pat Rambold et al. (2013), jis tvirtina, kad „mikologija turi būti pripažinta lygiaverte kitoms pagrindinėms biologijos mokslo šakoms“.

ii Apie mikologiją senovės Kinijoje žr. Yun-Chang (1985); apie mikologijos padėtį dabartinėje Kinijoje ir pasaulinį grybų auginimą žr. „State of the World’s Fungi“ (2018); apie mirtis apsinuodijus grybais žr. Marley (2010).

iii „State of the World’s Fungi“ (2018); Hawksworth (2009). 

iv Dabartinio piliečių mokslo ir „Zooniverse“ – skaitmeninės platformos, leidžiančios paprastiems žmonėms dalyvauti įvairių mokslo sričių tyrimuose – aptarimą žr. Lintott (2019), taip pat šio darbo West recenziją (2019); klasikinę diskusiją apie „neprofesionalius ekspertus“, susijusią su ŽIV krize, žr. Epstein (1995); diskusiją apie šiuolaikinį kolektyvinį dalyvavimą mokslinėje veikloje žr. Kelty (2000); apie piliečius mokslininkus ekologijos srityje žr. Silvertown (2009); eksperimentinio „ūkiško“ namudinio mokslo istorijos aptarimą žr. Werrett (2019). Darwinas – įsidėmėtinas šio reiškinio pavyzdys. Didumą gyvenimo jis mokslu užsiėmė beveik vien tik namie: ant palangių veisė orchidėjas, sode augino obelis, o terasoje –

pašto balandžius ir sliekus. Daugumą įrodymų, kuriuos pasitelkė savajai evoliucijos teorijai pagrįsti, Darwinas surinko bendraudamas su augalų ir gyvūnų augintojų mėgėjų bendruomenėmis arba plačiai susirašinėdamas su gerai organizuotais kolekcininkų ir namudinių mokslininkų entuziastų tinklais (Boulter [2010]). Mūsų laikais naujas galimybes atveria skaitmeninės platformos. 2018 metų pabaigoje per visą Žemę nuvilnijo žemo dažnio seisminis gaudesys, kurio neužfiksavo pagrindinės žemės drebėjimų sekimo sistemos. Šio gaudesio trajektoriją ir kilmę padėjo nustatyti improvizuotas „Twitter“ platformoje bendraujančių akademinės bendruomenės atstovų ir seismologų mėgėjų bendradarbiavimas (Sample [2018])