Grįžti į Siciliją – lyg aplankyti seną bičiulį
Sukurta: 05 03
Kai už lango dargana – daugeliui norisi keliauti į šiltus kraštus. O jeigu dar nebuvote Sicilijoje, ją aplankyti neabejotinai įkvėps skaitytojų pripažinimo sulaukusi Dalios Smagurauskaitės knyga „Saulės sala – Sicilija“. „Sicilija – tai rojus ir chaosas kartu“, – teigia rašytoja ir keliautoja Dalia Smagurauskaitė, kurios kelionių istorijos atgimsta naujam gyvenimui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Interviu D. Smagurauskaitė dalijasi savo pažinties su Sicilija istorija, kuria nepamirštamą salos mozaiką.
– Kokiomis aplinkybėmis prasidėjo jūsų pažintis su Sicilija?
– Apie Siciliją žinojau labai mažai iki tol, kol 2010 metais apsigyvenau Italijoje, Florencijos mieste. Kartą renkantis trumpų atostogų kryptį, nusprendžiau apsilankyti Sicilijoje, kurią atostogoms labai dažnai renkasi ir patys italai. Pirmą kartą saloje atsidūriau 2012 m. spalio pradžioje – buvo nuostabiai šiltas ruduo, turistinis sezonas pasibaigęs, tad paplūdimiai buvo tušti, o miestai ir lankytinos vietos – beveik tuščios. Taip sala man paliko nepaprastą įspūdį – į ją grįžau dar kelis kartus, o apsisprendusi parašyti knygą, po ją keliavau dar bene mėnesį.
– Kodėl nutarėte parašyti knygą apie šią salą?
– Italija yra tarsi mozaika – kiekvienas regionas skiriasi savo gamta, tradicijomis, maistu, net kalba. Ir, tiesą sakant, apie kiekvieną iš dvidešimties salos regionų galima būtų parašyti po knygą. Visgi Sicilija paliko ypatingai gilų įspūdį. Čia labai įvairi ir įspūdinga gamta, ką ir bekalbėti apie aktyvų Etnos ugnikalnį. Paplūdimiai ir Sicilijai priklausančios nedidelės salos gniaužia kvapą. Sala buvo jūrų kelių ir kultūrų kryžkelė, todėl šalia įspūdingo baroko čia galima pamatyti romėnų ir graikų šventyklų ar arabų architektūros likučių. Net kai kurios senovės mituose ir antikos kūriniuose aprašytos vietos iš tiesų yra Sicilijoje (pavyzdžiui, Polifemo ola iš Homero „Odisėjos“). Daugybė tautų ir kultūrų darė įtaką Sicilijos kalbai, kulinarinėms tradicijoms, papročiams. Būtent labai įvairūs ir neišsenkantys gamtos ir kultūros lobiai, chaosas ir šalia glūdinčios ramybės oazės taip patraukė. Na, o galiausiai, tai salos žmonės, su kuriais daug kalbėjausi rašydama knygą – jų nuoširdumas, paprastumas ir meilė savo žemei tiesiog negali palikti abejingų.
– Pateikiate nesuskaičiuojamą gausybę faktų apie Sicilijos salą. Kaip Jums pavyko surinkti tiek daug istorinių žinių apie ją?
– Dalį informacijos surinkau tiesiog keliaudama po salą, lankydama objektus, klausinėdama vietinių. Tačiau teko ir nemažai skaityti – straipsnių, istorijos knygų, taip pat ir grožinės literatūros (pavyzdžiui, Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gattopardo“). Buvo be galo įdomu ieškoti informacijos ir gilintis, pastebėti kitų kultūrų įtakas: pavyzdžiui, tradicinis San Vito Lo Capo patiekalas yra kuskusas, atgabentas iš Šiaurės Afrikos; o štai kitoje salos pusėje esantys Sirakūzai buvo įkurti senovės graikų. Tačiau turiu pasakyti, kad mano pateikiami faktai – tik mažytis informacijos lašelis palyginus su tuo, kiek apie Siciliją būtų galima papasakoti.
– Kurios Sicilijos vietos patinka labiausiai? Kodėl?
– Palermas vienus išgąsdina, kiti jį įsimyli. Man nutiko pastarasis dalykas – įsimylėjau chaotišką, įvairiakultūrį, bet kartu ir labai gražų (nors nugludintos estetikos ten ir nėra) miestą, jo arabiškus ir barokinius kvartalus, triukšmingus turgus, tylias bažnyčias ir be galo emocionalius žmones.
Etnos ugnikalnis pakerėjo savo didybe, vietinių jam jaučiama pagarba ir įtaka etnogastronomijai ir net architektūrai. Be to, gyvenimas ant veikiančio ir labai aktyvaus ugnikalnio šlaitų kelia didelį susidomėjimą, todėl knygoje skaitytojai ras pokalbį ir su Katanijoje gyvenančiu vulkanologu.
Barokinis Noto slėnis, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, gimė iš nelaimės – iš didelio žemės drebėjimo, bet kartu ir iš žmonių užsispyrimo viską atstatyti ir padaryti dar geriau nei buvo. Tai tarsi įkūnija nepalaužiamą salos žmonių dvasią. Na, o pats slėnis ir jo barokiniai miesteliai tikrai patiks – ypač leidžiantis saulei, kai kvepia citrinomis, o odą glosto švelni šiluma, ore tvyro ramybė.
– Kas jums labiausiai patiko rašant knygą? Ar susidūrėte su kokiais nors iššūkiais?
– Pirmiausia, žinoma, patiko keliauti – tyrinėti, atrasti naujas, kartais turistų beveik nelankomas vietas. Kartais tiesiog stabtelėti dienai kitai ramybėje paskendusiame pajūryje ir stebėti, kaip lėtai slenka laikas Sicilijoje. Tai ypač stipru buvo Lampedūzos saloje, kurioje net ir internetas anuomet beveik neveikė. Didžiausias iššūkis buvo susitaikyti su tuo, kad visko apie salą vis tiek nepapasakosiu (antraip knyga būtų ne kelių šimtų, o kelių tūkstančių puslapių).
– Knygoje įterpiate interviu su vietiniais Sicilijos gyventojais. Ar buvo lengva juos prakalbinti? Kaip atradote šiuos žmones?
– Nežinau kitos tautos (noriu siciliečius taip vadinti), taip besididžiuojančios savo šaknimis ir žeme. Paklausti apie Siciliją, jie noriai pasakoja, dalijasi prisiminimais, įžvalgomis, rekomendacijomis. Dar daugiau – nemažai jų stengiasi kuo nors pavaišinti ar kitaip padėti. Svetingumas Sicilijoje yra garbės reikalas. Todėl sužinoję, kad rašau knygą, jie labai entuziastingai priimdavo šią žinią ir dalindavosi viskuo, ką turi ir žino. Iki šiol esu be galo jiems už tai dėkinga. Vienintelė tema, apie kurią siciliečiams skaudu kalbėti – mafija. Nusikalstama organizacija labai ilgai ir stipriai darė įtaką jų gyvenimams, todėl apie tai kalbėti su siciliečiais reikia labai jautriai ir atsargiai, ir jokiu būdu nelaidyti juokelių.
Surasti pašnekovų nebuvo sunku – vieni pasitaikė tiesiog atsitiktinai (koralų dirbtuvių savininkas Sciaccos mieste), kitus prieš ilgąją kelionę radau internete (imperatoriaus palikuonį, vulkanologą ir kt.), trečius pasiūlė pažįstami italai (archeologinių vertybių perpardavinėtoją).
– Kas Sicilijoje Jums buvo labiausiai neįprasta, prie ko sunkiausia prisitaikyti?
– Nors pati Sicilijoje nevairuodavau, tačiau net ir sėdėti keleivio sėdynėje šalia patyrusio italo tokiuose miestuose kaip Palermas ir Katanija tikrai suteikė nemažą dozę adrenalino – nei eismo juostos, nei šviesoforo signalai dažnai čia negalioja. Tačiau už didžiųjų miestų – eismas ramus, tad tikrai rekomenduoju nuomotis automobilį ir atrasti gražiausius salos kampelius, kurių nepavyktų pasiekti viešuoju transportu.
Bet turbūt sunkiausia buvo prisitaikyti prie laiko suvokimo – siciliečiui vėluoti valandą ar net daugiau į susitikimą ar vakarienę kone normalu. Viskas vyksta daug lėčiau, todėl reikėjo susitaikyti, kad neretai reikės tiesiog laukti, viskas truks ilgiau nei planuota.
Prie kai kurių valgymo įpročių taip pat sunkiai taikiausi, pavyzdžiui, vakarieniauti vėlai vakare, valgyti daug ir didžiulėmis porcijomis, valgyti patiekalus iš arklienos (ji vis dar vartojama Katanijoje) ar ledus bandelėje.
– Ar ketinate ir vėl grįžti į aprašytąją salą?
– Nors į Italiją grįžtu kasmet po kelis kartus, Sicilijos jau senokai nelankiau. Tačiau labai noriu ir tikiu, kad artimiausiu metu pavyks vėl ten nuskristi – lyg aplankyti seną bičiulį ir pasitikrinti, kiek jis pasikeitė.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/kultura/knygos/dalia-smagurauskaite-grizti-i-sicilija-lyg-aplankyti-sena-biciuli-120000435
