Seksualinės prievartos aukų kančios iki šiol lieka karo žiaurumų paraštėse. Žinutės, apie seksualinius nusikaltimus šiuo metu karo niokojamoje Ukrainoje masinės medijos kanaluose pasirodo tik epizodiškai. Kodėl tiek mažai dėmesio skiriama prievartos temai? Ar seksualiniai nusikaltimai – vis dar tabu? Kokia pagalba yra būtina prievartą patyrusioms aukoms, ir kiek bendrai organizuotos pagalbos yra teikiama Lietuvoje? Apie tai – pokalbis su visuomenininke.

Temą diktuoja du dėmenys – Rusijos vykdomas karas Ukrainoje ir mokslų daktarės Judith Lewis Herman knyga „Trauma ir išgijimas“. Tai knyga apie pačių sunkiausių traumų psichologiją, bendrumą, kuris sieja prievartos aukas ir karo veteranus, smurtą patiriančias moteris ir politinius kalinius.

Kviečiame skaityti pokalbio ištrauką.

- Vėl gi, nežinau, nepamenu, nes tiek daug informacijos šiandien mus pasiekia apie tai, kas vyksta Ukrainoje, bet buvo vienos iš tenai esančių moterų pasakojimas, paremtas tuo, kai vyksta kariniai veiksmai pirmiausiai ko ji ieško tai ne vaistinėlės, o kontracepcijos, prezervatyvų ir žirklių, su kuriomis galėtų apsiginti, tai gal jūs žinote ta tema kažką, kaip karo metu, ar yra įmanoma apsisaugoti, aš negaliu sakyti to žodžio, nepageidaujamas nėštumas, nes čia net nebežinau, kokia tai kategorija, ką daryti tokiu atveju, kokią pagalbą galima suteikti sau? 

- Kaip norėčiau žinoti iš tikrųjų atsakymą į šitą klausimą. Nežinau, kaip padėti sau, bet galiu tik pritarti tai moteriai, kurią citavote, kad iš tikrųjų reikia šitų priemonių, kontracepcijos ir tų žirklių, peilio ar dar kažko tai. Atkreipkite dėmesį, kad kai prasidėjo Lietuvoje humanitarinės pagalbos rinkimas Ukrainiečiams, tiek tenai esantiems, tiek čia, pačioj pradžioj dar ilgai nebuvo atsiradę moterims reikalingų specifinių priemonių. Netgi higieninių įklotų - nebuvo tokių dalykų. Taigi, vėlgi, mes iškėlėm tokią idėją ir paskelbėm pas save, kad pradėkime rinkti lėšas tam, kad galima būtų nupirkti tų vadinamųjų „kito ryto” tablečių. Kas, įsivaizduoju, yra vertingas dalykas tokioj situacijoj, bet plačiu mastu šito irgi nėra daroma, o tai, aš galvoju, yra labai labai svarbu. 

- Kokia Jūsų patirtis, bendraujant su moterim nukentėjusiom nuo smurto, nuo seksualinės prievartos, kaip atrodo jų tas grįžimas, reabilitacija ir su kokiais iššūkiais jos susiduria? 

- Jos susiduria su tuo, kad su ta patirtim reikės gyventi visą likusį gyvenimą. Ar galima nuo to atsiriboti? Ar galima tai pamiršti? Aš labai abejoju. Iš tikrųjų, turbūt, galų gale, tiktai bendrom, pačio žmogaus ir tų, kas jam padeda, pajėgomis galima šiek tiek apmalšinti, padėti į kažkokią tai lentinėlę, bet ta patirtis vis tiek lieka ir, aš taip įsivaizduoju, kad labai daug tolimesnių situacijų ir tolimesniam bendravimui šita situacija vis tiek daro įtaką. Tą patirtis, smurtinė patirtis daro įtaką ir koreguoja gyvenimą. Taip apibendrintai galėčiau pasakyti, nes aš esu bendravusi su seksualinį smurtą patyrusia moterimi, bet tai nėra taip seniai, kad galėčiau daryti apibendrinimus, kas jai nutiko po to.

- Ar priklausomybės yra dalis to, su kuo susiduria smurtą išgyvenusios moterys ir ar apie tai yra kalbama tuose centruose, kuriuose jūs veikiat?

- Tai žinoma, žinoma. Be abejo, bandymas užsimiršti priklausomybių pagalba, pavadinkim taip paprastai, yra tikrai įprastas dalykas smurtą patiriančioms moterims. Man baisus yra dar vienas aspektas, ką šiaip galima būtų iš tos situacijos pamatyti, tai yra tai, kad su žmogum, patyrusiu  smurtinę traumą, tai nesibaigia, tai persiduoda. Toliau. Ta prasme vėliau, tos moters, patyrusios vienokį ar kitokį smurtą, vaikai irgi perims tą patirtį. Tą prasme, nebūtinai tiesiogiai, bet jie, ypač jei jie matė. Žodžiu, smurto tęstinumas per kartas yra ir užfiksuotas, ir pamatytas, ir kad tai labai labai stipriai koreliuoja, yra akivaizdu. Tai tiesiog mes turime traumą po traumos. 

Tinklalaidės sukurta remiantis leidyklos „VAGA“ knyga „TRAUMA IR IŠGIJIMAS“

Kviečiame klausytis pokalbio: https://youtu.be/DkqYyoE9ACg