Kiekviena svajojame apie darnius santykius poroje ir šeimoje. Deja, neretai atsitinka taip, jog moterims gyvenimo kelią tenka tęsti vienoms be vyro ar gyvenimo partnerio. Visai nesvarbu, sąmoningai pasirengus ar visiškai netikėtai, vienatvė gali užklupti bet kuriame mūsų gyvenimo etape. Leidykla VAGA kviečia skaityti psichoterapeutės Florence Falk knygą „Viena pati“ ir į moters gyvenimą be partnerio pažvelgti kaip į galimybę keliauti neatskleistos savasties link.

„Kaip primena skaitytojams Simone de Beauvoir savo knygoje „Antroji lytis“, nuo pat rašytinės istorijos pradžios moterys visada būdavo apibūdinamos per savo santykį su vyrais. Kaip teigia autorė, savo baimių ir troškimų draskomas vyras moterį dievindavo ir žemindavo, garbindavo ir niekindavo vien todėl, kad ji „kitokia“. Šia pirmykšte neigiama prasme vyras laikė moterį paprasčiausiu objektu, o ji ilgainiui imdavo žiūrėti į save jo akimis. Baimindamasi netekti arba niekada neįgyti padėties visuomenėje, moteris ima vertinti savo pačios troškimus pagal jo standartus. Užuot klaususi „Kas aš?“, ji klausia „Kokios manęs norėtų?“ Užuot svarsčiusi: „Ko aš norėčiau sau?“, ji kelia klausimą „Ko iš manęs nori jis?“ Todėl nenuostabu, kad vienatvė taip gąsdina moteris. Vienatvė moteriai atrodo ne kaip galimybė pabūti laisvai, patirti būseną, kurią Simone de Beauvoir laiko „Pačia didžiausia laisve“. Vienatvę moteris išgyvena kaip atstūmimą, nesuvokdama, jog iš tiesų labiausiai ji tolsta nuo pačios savęs,“ – kalba knygos „Viena pati“ autorė.

Tam, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių likusi viena moteris galėtų gyventi kokybišką gyvenimą ir atsigręžtų į save, Florence Falk savo knygoje pateikia išlaisvinančių įžvalgų ir istorijų, kurias jai papasakojo gausybė moterų, dalyvavusių asmeninėse psichoterapijos konsultacijose, o taip pat dalijasi patirtimi ir išgyvenimais apie tai, kaip jai pačiai pavyko priimti ir sutarti vieną dieną į gyvenimą atkeliavusią vienumą.

„Vieną dieną – po savo antrųjų skyrybų – kaip niekada aiškiai suvokiau, kad niekas manęs niekada neruošė vienatvei. Dukra, sesuo, mylimoji, žmona, mama, mokytoja, šito komiteto ar anos organizacijos narė – visada prašom, bet pati savaime visapusiška asmenybė, o ne vien tik kažkieno kito antroji pusė – niekada. Dar vaikystėje iš mamos išmokau, kad moterys rūpinasi kitais – vyrais, vaikais, šeima ar draugais – bet ne pačios savimi. Mano mama kadaise pasiaukojo šeimai – ištikimai rūpinosi manimi ir dviem mano broliais, bei tenkino mūsų despotiško, reiklaus tėvo užgaidas. Tačiau kaip pirmos kartos imigrantė, persikėlusi į Valstijas tiesiai iš ūkio Ukrainoje, ji taip ir nebaigė mokyklos, jau nekalbant apie koledžą. Šešiolikos susipažino su mano tėvu, dvidešimties už jo ištekėjo, o po metų jau vežiojo mane vežimėlyje po parką. Ji net neįsivaizdavo, kokia būtų buvusi viena pati. <...> Laimė, man gyvenime labiau pasisekė: įgijau gerą išsilavinimą, galėjau dalyvauti pirmųjų moteriškų judėjimų veikloje. Bet nors ir galėjau pasinaudoti išaugusiomis galimybėmis moterims, visgi net nenutuokiau, kas aš tokia, ko noriu ar kaip man to pasiekti. <...> Ar kada nors aš, kaip ir Liza, bijojau likti viena? Daugybę kartų. Vienatvė niekada nedingsta iš mūsų gyvenimo, ji visada šalia, lūkuriuoja. Kartais jos ieškome ir trokštame, kai norisi nusukti sau kelias valandėles tylos ir ramybės, paskaityti, megzti ar pietauti su drauge, kartais ji mus užgriūva lyg žaibas iš giedro dangaus, kai, pavyzdžiui, netikėtai miršta mylimas žmogus, o kartais ji atsėlina taip tyliai, vos pastebimai, kai, tarkim, pirmą kartą suvokiame esančios mirtingos. Vienaip ar kitaip, vienatvės neįmanoma nepažinti,“ – samprotauja Florence Falk.

Florence Falk analizuoja priežastis, kurios lemia neigiamų stereotipų atsiradimą vienišų moterų atžvilgiu, analizuoja, kodėl, likusios vienos, dažniausiai jaučiame gėdą, kaltę ir nepilnavertiškumo jausmą. Dalijasi patarimais, kaip minusus paversti pliusais ir puoselėti savastį.

„Gėda ir kaltė, ko gero, bus tos dvi dominuojančios emocijos, kamuojančios mūsų kultūros moteris. Mano nuomone, tokie jausmai išsirutulioja iš esminės moterų socialinės baimės: kad kiti jų nepamėgs ir nepriims tokių, kokios jos yra. Juk moters savivertę labiausiai gniuždo jausmas, kad kiti tave vertina, o būti „kokia esi“ reiškia, kad esi viena, automatiškai tikiesi pasmerkimo. Ir kaipgi kitaip, jei moters supančioje socialinėje aplinkoje vis primenama, kad būtina siekti santuokos ir motinystės, nes be jų profesinis pasitenkinimas ir sėkmė yra visiškai beverčiai? Siekdamos šio tikslo moterys turi įrodyti vyrams, kokios jos žavios – jei jos vienišos, belieka tik improvizuoti; jei joms virš trisdešimt penkerių, tuomet reikia atrasti būdą, kaip visada išlikti jaunoms. „Duok man viską, ko noriu ir nieko, ko reikia“, – skelbiama apatinio trikotažo Victoria Secret reklamoje, kurios veidu tapo geidulinga blondinė, juoda nėriniuota liemenėle. Akivaizdu, šios vilioklės žavesys leidžia jai prašyti to vienintelio visko, ko tik geidžia jos širdis. O mums, visoms likusioms nelaimėlėms nemažiau aišku, ką reikia daryti, kad suviliotume vyrą: tereikia nusipirkti ką nors permatomo ir nėriniuoto ir viskas,“ – ironizuoja autorė.

Knyga „Viena pati“ – tai atviras, šmaikštus ir drąsus bandymas stoti į akistatą su vienatve. Tai kvietimas kiekvienai moteriai susidraugauti su savo vidumi, išore ir socialine padėtimi. „Viena pati“ – tai paskatinimas priimti, pamilti save ir rūpintis savo gyvenimu. Tai knyga, kuri į daugelį dalykų padės pažvelgti teigiamai, džiaugtis vienumos teikiamais malonumais ir neužmiršti, kad gyvenimas bet kada gali pateikti netikėčiausių staigmenų.