Filosofas Paulius Gritėnas naujoje tinklalaidėje „Gero pokalbio Vaga“ kalba apie du pasaulio patyrimo būdus – skaitymą ir rašymą bei jų santykį kūrybinės ir intelektinės brandos kelyje. Prisimena ir vaizduotę kutenančią vaikystės literatūrą. 

Kviečiame skaityti ištrauką iš pokalbio. 

- Ar knygų skaitymas padeda geriau rašyti tekstus, o gal tie, kas rašo, nebeskaito, ar priklauso, ką rašo ir kiek skaito? 

- Koreliacija neišvengiama, aš sakyčiau. Santykis neišvengiamas tarp šitų dviejų dalių. Kodėl Sartras, mano galva, šitas dvi temas išskyrė, įrėmino tą savo vaikystės 10-ies metų laikotarpį, man atrodo, kad bent jau žmonių, kurie laiko save reiškiančiais mintis viešumoje, arba norinčiais reikšti, o socialinių tinklų amžiuje tokių tikrai yra daug, tai jų visų santykis su tikrove yra susietas su tuo tekstu, su skaitymu ir rašymu, klausimas, ar vienas kitam pagelbėję. 

Tiesą sakant, čia toks gali būti klausimas išverstas į kažkokį ženklų sistemų tyrinėjimą, semiotinį klausimą, kaip tas tekstas konstruojamas, ar mūsų galvose skaitymo metu konstruojamas naratyvas ar jis taip pat lengvai persikelia rašymo veiksme, rašymo akte į popierių. Bet, man atrodo, Sartro tuose duotuose rėmuose reikėtų, aš bent jau formuluočiau, kad abu šitie dalykai yra susiję ir abu susiję su tokiu pamatiniu, pažintiniu mūsų santykiu su pasauliu. Tai yra pirmasis skaitymas, ne tik kaip pats skaitymo aktas, bet ir kaip kažkoks empirinis įspūdžių rinkimas, patirtis, viskas ką mes sugeriame iš išorės, iš esmės. Tai, bent aš įsivaizduoju, buvo idėja už to Sartro perskyros, kad skaityti yra tas pirminis santykis, kai tu patiri išorę, kai tu gaudai įvairius dalykus, kai tu bandai juos perprasti. Nes, pavyzdžiui, Sartro dalis „Žodžių” knygoje yra apie tą santykį su knygomis, kaip jis bandė suprasti, kodėl tos knygos yra svarbios, apie ką jos yra, ir man atrodo, kad tai svarbus impulsas ir mūsų gyvenime. Jis užima reikšmingą vietą, tas skaitymas bendraja prasme. Kitas modusas yra rašymas, tai čia labiau susiję su tuo, ko mes norime pamatę, kad tikrovė yra susidedanti iš kažkokių dalių, atkurti tą tikrovę ar pačiam kurti kažkokį savęs vaizdinį, ar savo išorinio pasaulio vaizdinį. Socialinių tinklų amžiuje tai turbūt visai svarbus aspektas, nes mes esame pakankamai glaudžiai sulipdę ir labai sunkiai atskiriame tą skaitymo ir rašymo aspektą. Ir rašymas, kaip tikrovės konstravimas, kaip savo argumentų, nuomonės, savo įžvalgų apie tai, kas vyksta, pateikimas, savo naratyvų konstravimas, Sartro galbūt „Žodžio” rėmuose būtų artimiau, tai yra, kurti savo istoriją, kurti savo pasakojimą - yra labai svarbus. Ta koreliacija nėra būtina, bet ji, mano galva, yra tai, kaip mes galime perskaityti Sartrą, neišvengiama. Tai yra, vienaip ar kitaip, mes esame, skaitymo arba rašymo moduse gyvenime. Ta prasme, mes arba bandome surinkti tuos įspūdžius ir juos sudėlioti į lentynėlę, viduje įgalinti kažkokias idėjas, arba, atvirkščiai, bandome konstruoti, iš naujo perdėlioti tą tikrovę, kurią ką tik stebėjome. Taip, skaitymas ir rašymas yra labai susiję ir vienas kitam gali ir labai pagelbėti ir labai trukdyti. 

- Ar prisimeni, kokie buvo kūriniai ankstyvame tavo vaikystės etape, palikę tau didelį įspūdį? Ar turi savo tą paletę, kurią prisimeni, apie kurią galėtum glaustai papasakoti? 

- Turbūt yra keletas tokių knygų. Aš labai bijau sureikšminti kažkurią, nes tai, ką mes atliekame, toks savianalizės, terapinis aktas, kai tu bandai tiksliai sudėlioti, kurios iš tikrųjų tave paveikia.Pirma, kuri tikrai buvo skaityta ir man giliai įsiminusi iki šių dienų, tai Aleksandro Milnes „Mikės pūkuotuko pasaulis”, tas leidimas buvo toks lyg sudėtas iš atskirų epizodų, serijomis, įvairūs nutikimai. Ypač man įsiminęs buvo potvynio epizodas, kai Mikės Pūkuotuko pasaulyje buvo potvynis ir jis taip, aišku kaip visada, indeferencičkai vedamas savo medaus priklausomybės, užsisėdo ant tos medaus statinės ir ten plaukioja ir kai jis plaukė ir žiūrėjo, kaip tie vargšai draugai - paršelis, nulepausis, tigras, pelėda - nepasiekė jos. Tai šitie epizodai man kažkaip labai įsiminė. 

Taip pat, Astridos Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo”. Toks, prisimenu, senas leidimas, žalia knyga, ją man nupirko tėvai po to, kai aš pradėjau skaityti. Prisimenu, kai aš skaitydavau, buvo pakankamai sudėtinga, nes tai vistiek yra literatūra, reikalaujanti tavęs suvokti tuos pasaulius, aprėpti jį. Bet aš prisimenu, kad tai padarė didelį įspūdį, nes būtent tai, ką tu skaitai, sukuria tam tikras nuotaikas, ir tu tapatiniesi su veikėjų išgyvenimais, kaip ten koks Mažylis paliktas vienas namuose, kai jo tėvų nėra namuose ir tu pats esi tas vaikas, kuris, na, tarkim, grįžęs pirmoje klasėj ar kažkada sėdi namuose vienas, lauki, kol tėvai grįš iš darbo ir tu skaitai apie tą jo išgyvenimo būtį ir pats kažkiek asocijuojiesi su tomis nuotaikomis. 

Na ir dar iš tos vaikiškos literatūros: Preusslerio „Raganiukė”, „Vaiduokliukas”. „Plėšikas Hocenplotsas” irgi toks pasaulis, kuris man labai įsiminęs, pusiau magiškas.  Dabar žiūriu iš šono, tai tokie labai įdomūs, tokie mikro pasaulėliai, nes tai, kas pasakojama visose trijų rašytojų knygose kurias paminėjau, yra tokie uždari pasauliai, kurie lyg ir vyksta tikrovėje, bet, tuo pačiu, truputį maginėje tikrovėje. Tai yra normalus pasaulis, ar mes kalbėtume apie Mikė Pūkuotuką, kur gyvūnėliai kažkokie antropomorfizuoti, ar mes kalbėtumėme apie Mažylį, kuris šiaip paprastas berniukas, bet pas jį atskrenda gerai įmitęs vyras su propeleriu, kuris jį moko etinių, moralinių pamokų arba nihilistinių paskatų gyvenime. Arba, jei mes kalbėsime apie Preusslerį, tai toks maginis, mitologinis pasaulis, švelnesnis negu pas kokį Holfman arba Halfo pasakose, bet, visgi, turintis tokį keistą mitologinį lygmenį ir man labai įsiminęs būtent tas dalykas, kad ta maginė tikrovė, tau tikrovėje vaizduodavosi taip pat. Tai pagražindavo tavo tikrovę, tu nesijausdavai gyvenantis buityje, kasdienybėje. Tu tą vaikišką pasaulį išplėtodavai, galėdavai kažkaip tai pamatyti plačiau, pats pradėdavai konstruoti tą prasmę tikrovėje, tokias situacijas, tokius epizodus. Tai vat, man atrodo, šitos knygos buvo įsimintiniausios ir aš taip pabandžiau pagrįsti, mano galva, kodėl jos padėjo, nes vėliau, nesvarbu ką tu skaitytum, ar skaitytum suaugusiųjų literatūrą, ar skaitytum filosofines knygas, tas papildomas dėmuo, tas maginis realizmas, padeda intelektinei vaizduotei plėtotis, padeda tau geriau suvokti dalykus, geriau išplėsti mintį ir panašiai.