Monografijos tikslas – nustatyti, kokie socialiniai, ideologiniai ir meniniai veiksniai lėmė nuotraukų atsiradimą taikomojoje grafikoje, kaip ji keitė funkcinę, konstrukcinę, estetinę taikomosios grafikos struktūrą, o pati fotografija įgavo specifinių profesionalios veiklos bruožų. Leidinyje analizuojami 1953–1988 m. Lietuvos smulkiosios taikomosios grafikos darbai, kuriuose naudota fotografija. Analizė atlikta remiantis apie 250 maisto ir kitų pramonės gaminių pakuočių, 800 plakatų, 900 atvirukų, 150 vinilo plokštelių dėklų, 180 pašto vokų. Tyrimo objektai parinkti analizuojant šias vizualinių šaltinių grupes: smulkiosios grafikos katalogus, sovietmečio periodiką, dailininkų ir kolekcininkų archyvus, muziejų, bibliotekų, įstaigų ir organizacijų archyvus, kitus šaltinius. Tyrimo metu analizuojamas edukacinės ir poligrafinės dizaino bei fotografijos bazės formavimas atlydžio periodu, aptariami konkretūs pokyčių visuomenėje pavyzdžiai (visuomeniniai pastatai, monumentalioji dailė, gyvenamieji mikrorajonai, viadukai, kultūros ir politikos veikėjai, pramonės įmonės ir jų produkcija ir kt.), tapę sovietų sistemos modernėjimo įrodymais, nustatoma darbų autorystė bei sukūrimo metai. Remiantis kultūros sociologijos ir antropologiniais diskursais, apžvelgiama taikomosios grafikos ir fotografijos funkcionavimo terpė ir sąlygos. Išanalizuota medžiaga parodė, kad taikomoji fotografija smulkiojoje poligrafijoje išliko santykinai švari ir turėjo platesnių nei meninė ar žurnalistinė fotografija galimybių tobulinti savo profesionalią kalbą. Modernėjančio gyvenimo atspindžiais ji kūrė pozityvų sovietinio gyvenimo įvaizdį ir atliko paslėptosios reklamos funkcijas.
