Monografijoje nagrinėjama metadiskurso – didžiojo istorinio pasakojimo, kuriuo save įrašo tauta į istoriją, – reikšmė ir globaliame pasaulyje iškylanti būtinybė perskaityti lietuvių sukurtą naratyvą „Aušroje“ (1883) naujai. Tekstu užrašyta kultūrinė tapatybė yra susijusi su bendruomenės kolektyvine atmintimi ir sąmone, mitais, simboliais, žmonių tarpusavio ryšiais: su savimi, kaimynais, kitomis valstybėmis. Keliamas klausimas, kokią reikšmę dabarčiai turi bendros lietuvių ir lenkų istorinės patirties užmarštis? Kultūros semiotika leidžia suprasti konkrečios kultūros pasaulėvaizdį ir kultūrinį kontekstą, o semiotinis tyrimas – tekstą nagrinėti iš vidaus. Retoriškai klausiama, ar toks tekstas, formavęs tapatybės logiką ir savasties būtinybę kolonizavimo metu, neįtvirtino kultūrų hibridizacijos ir neįvardijo kolonijinio subjekto, veikiančio dabartyje, vaidmens? Subjektas (individas, tauta) konstruoja save per skirtumą ir todėl jam reikia kokio nors kito/kitų tam, kad imtų semiotiškai egzistuoti. Knygos skyriuose parodoma, kaip toks tapsmas gali tapti dvilypis, susidūrus su asimiliavimo kaltinimu ir išstūmimo veiksmu. Aptariama ir gretinama keletas tekstų: Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, Teodoro Narbuto „Lietuvos istorija“, juridinis diskursas – 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kuriuose „iki“ „Aušros“ programos buvo aprašyta lietuvių tautos ir istorijos genealogija.
