„Liaupsinamas atleidimas kaip kelias į išgijimą, tačiau atleidimas dar niekam nepadėjo išgyti“, teigia lenkų-šveicarų psichoterapeutė Alice Miller. Tarpukario Lenkijoje, žydų šeimoje gimusi ir augusi 13-kos knygų autorė savo gyvenimą dedikavo vaikystės kančių neigimo temai.

Autorė knygoje „Kūno maištas“ ypatingą dėmesį skiria Ketvirtajam Dievo įsakymui, kuriuo remiantis reikia gerbti ir mylėti savo tėvus, net jei jie vaikais nesirūpino, su jais žiauriai elgėsi ir išnaudojo. Tūkstančius metų šis įsakymas, kartu su mūsų asmeniniu ankstyvo netinkamo elgesio neigimu, vedė mus prie represijų, emocinio atsiskyrimo, ligos ir savižudybės.

„Tradicija aukoti vaikus giliai įsišaknijusi daugelyje kultūrų ir religijų, tad ir mūsų vakarietiškoje kultūroje jai visiškai pritariama ir ji toleruojama. Nors nebeaukojame sūnų ir dukterų ant Dievo aukuro, kaip Abraomas aukojo Izaoką, bet nuo pat gimimo visu savo auklėjimu jiems diegiame, kad reikia mus mylėti, gerbti, dėl mūsų siekti rezultatų, tenkinti mūsų garbėtrošką, trumpai tariant, duoti mums visa tai, ko negavome iš tėvų. Mes tai vadiname padorumu ir morale. Vaikas retai gali rinktis. Kartais jis visą gyvenimą verčia save duoti tėvams tai, ko pats neturi ir nepažįsta, nes niekada iš jų negavo: tikrą besąlygišką meilę, tenkinančią ne tik būtiniausius poreikius. Vis dėlto jis stengiasi, nes net ir suaugęs mano, kad jam reikia tėvų ir, užmiršęs visus nusivylimus, vis tikisi iš jų ko nors gero. Jei suaugęs žmogus šių pastangų nemeta, jį gali ištikti žiaurus likimas, nes jos tėra regimybė, įkyrumas, fasadas ir saviapgaulė.“, – knygoje „Kūno maištas“ rašo autorė (p. 26, 2022).

Alice Miller knygoje ragina visą visuomenę atsisakyti savo tikėjimo Ketvirtuoju įsakymu ir neatleisti tėvams, kurių tironiški vaikų auklėjimo metodai lėmė nelaimingus ir dažnai sugriautus suaugusiųjų gyvenimus.

„Suaugti – tai nebeneigti tikrovės, pajusti išstumtas kančias, istoriją, kurią kūnas žino emociškai, suvokti ir protu, su ja susigyventi ir jos nebestumti. Nuo esamų aplinkybių priklausys, ar pavyks išsaugoti ryšį su tėvais, ar ne. Šiaip ar taip reikia atsisakyt sargdinančio prisirišimo prie viduje slypinčių vaikystės tėvų. Tas prisirišimas vadinamas meile, bet toks nėra. Jis susideda iš įvairių dalių, kaip antai dėkingumas, užuojauta, lūkesčiai, neigimas, iliuzijos, klusnumas, baimė ir bausmės vengimas“, – knygoje „Kūno maištas“ rašo autorė (p. 69, 2022).

„Ką buvo sunku išgyventi, esu linkęs nustumti ar kur nors padėti toliau, į kažkokį stalčiuką, ir to neišsitraukti. O kam išsitraukti dalykus, kurie nemalonūs? Ir visgi – tam stalčiuke jie, nors ir saugiai padėti, mus veikia. Veikia, kaip A. Miller rašo – per kūną, arba kitokius kasdienio gyvenimo nepatogumus – aš kažko bijau, nedrįstu, neleidžiu sau ir t.t.“, – antrina G. Milašius.

Pokalbio tema – trauminis (suaugusių) vaikų santykis su tėvais, ją diktuoja A. Miller knyga – „Kūno maištas“.

Knyga: https://vaga.lt/kuno-maistas-385302281

Kviečiame klausytis pokalbio: https://youtu.be/ZAtYWoPhiek