„Paulis Gauguinas ir jo bičiulis V. van Gogas – legendiniais pasakojimais apaugę postimpresionizmo menininkai, apie kuriuos parašytos turbūt pačios geriausios beletrizuotos biografijos“, – pastebi dailės istorikė, prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.

Ne atsitiktinai vieno iš jų – Gauguino – legendą pasiskolino anglų dramaturgas Williamas Somersetas Maughamas romane „Mėnulis ir skatikas“ kurdamas įspūdingą fiktyvaus britų tapytojo Čarlio Striklendo portretą.

„Čarlzo Striklendo didingumas buvo tikras. Jums gali nepatikti jo menas, bet vargu ar atsilaikysite juo nesidomėję. Jis jaudina ir traukia. Praėjo laikai, kai Striklendas buvo visų pajuokiamas; dabar niekas neapšauks ekscentriku to, kas jį gina, ar iškrypėliu – kas jį garbina. Net į jo ydas žiūrima kaip į neatskiriamą jo nuopelnų papildymą. Tiesa, dar tebesiginčijama dėl jo vietos mene; vis dar neturi nusistovėjusios nuomonės nei jį liaupsinantys gerbėjai, nei niekintojai, bet vienas dalykas nekelia abejonių: jis buvo genialus.“ - Williamas Somersetas Maughamas (p. 5, 2019)

„Pasinaudodamas vos keliais Gauguino biografijos momentais Maughamas sukuria pasakojimą apie talento įkaitą – tai, kiek menininkui kainuoja grožio kūrimas. Tas pridėtinis dramatizmas, kurio tikrai netrūksta Maughamo pasakojimui, yra pagrįstas, jis įtraukia. Iš dalies, tai yra Maughamo populiarumo paslaptis – kad jis leidžia pamatyti ypatingą gyvenimą ir daro tai meistriškai“, – sako profesorė.

Kas kuria didžiųjų menininkų legendas? Kiek jos atitinka realias kūrėjų biografijas? Kaip šios istorijos veikia meno vartotoją, žiūrovą? Kaip prisideda prie kūrėjo žinomumo? Apie tai – pokalbis su prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, kurio epicentre – W. S. Maughamo romanas „Mėnulis ir skatikas“ (2019).

„Mėnulis ir skatikas“ - tai jaudinančios istorijos apie genialumą, menininko sielą ir likimus, kuriuos ji paliečia. Centre – dramatiška Čarlio Striklendo gyvenimo ir kūrybos istorija. Visą gyvenimą dirbęs Londono biržoje, sulaukęs brandaus amžiaus jis vieną dieną paliko žmoną ir vaikus, metęs turtus ir prestižinį darbą atsidavė nenumaldomai aistrai tapyti. Paskui savo meninę viziją išvyko į bohemiškąjį Paryžių, vėliau įsikūrė Taityje, kur apsigyveno su čiabuve moterimi, ir, nepaisant skurdo bei ligos, sukūrė nuostabiausius ir mistiškiausius savo paveikslus.

„Atrodo, kad visos pasaulio spalvos tik mirga, keičiasi plieskiančioje dangaus mėlynėje. Visi bruzda, kruta, triukšmauja – ir iškraudami bagažą, ir jį tikrindami muitinėje; visi tau šypsosi. Saulė kepina. Akina spalvos.“(p. 213, 2019)

Kviečiame klausytis pokalbio: https://youtu.be/9GS2LtFymkM 

Knyga: https://vaga.lt/menulis-ir-skatikas 

Pokalbis įrašytas 2022-08-16 VAGA studijoje.