Ši K. Donelaičio poema – tai vienas svarbiausių lietuvių literatūros klasikos kūrinių, kuris yra įtrauktas netgi į UNESCO paveldo sąrašą.
Didaktinė poema „Metai“ puikiai atskleidžia XVIII a. vidurio Rytų Prūsijos gyvenimą, kuris teka nuolat besikartojančiu ciklu. Būtent todėl poema yra suskirstyta į metų laikus: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Šį amžiną ratą išgyvena tiek gamta, tiek žmogus: gimimas, augimas, branda, mirtis – toks yra kiekvieno gyvenimas.
K. Donelaičio kūrinio centre – paprasti žmonės, daugiausiai baudžiauninkai, kurių kasdieniai darbai, rūpesčiai, problemos ir tampa „Metų“ siužetu. Kartu ši knyga yra kultūrinis paveldas, kurį atsivertus galima daug sužinoti apie to meto papročius, šventes, gyvenimo būdą, santykius. Kūrinyje išsiskiria ir vartojama kalba, kuri yra nemažai nutolusi nuo mums įprastos ir šiandien vartojamos lietuvių kalbos.
Visgi pats K. Donelaitis kūrinio neišspausdino, 1818 m. jį išleido L. Rėza. Ir nors „Metuose“ yra kalbama apie žmones, gyvenusius prieš daugiau nei 200 metų, aktualumo ir prasmės jis nepraranda ir šiandien.
Poema laikoma ne tik literatūriniu, bet ir kalbiniu paminklu, mat tai didelės apimties kūrinys lietuvių kalba, išsaugojęs ypatingai gražią to meto tarmę. Kūrinį ypač įdomu skaityti dabartiniam jaunimui, kurie tokios kalbos, greičiausiai, nė negirdėję gyvai.
Kūrinys subtiliai perteikia to meto buitį, taip pat skaitytoją žavi veikėjų įvairove: linksmais, šykščiais, darbščiais ir ypač tingiais. Tai puiki ano meto gyvenimo panorama.
Kristijonas Donelaitis - XVIII a. Mažosios Lietuvos poetas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Tolminkiemio klebonas (protestantas, pastorius), pelnęs savo parapijiečių pagarbą. K. Donelaitis buvo skatinamas pietizmo idėjų. Pietistai stengėsi sustiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, skatino gyventi kukliai, taupiai, uoliai ir pasitenkinti tuo, ką Dievas jiems davė.
