„Bijau, kad pamiršiu, ką norėjau pasakyt, bijau, kad pasirodysiu kvailai, bijau, kad išgirsiu klausimą, į kurį neturėsiu atsakymo, bijau, kad esu per mažai pasiruošęs, bijau, kad kažkas pradės komentuot, ir aš nežinosiu, ką atsakyt, bijau, kad pradės drebėt balsas… Mūsų visų (viešo kalbėjimo) baimės – labai panašios“, – sako retorikos ir sąmoningo kvėpavimo mokytojas, trijų knygų apie retorikos meną autorius Donaldas Duškinas. 

Jo įsitikinimu, mokydamiesi retorikos, ne tik mokomės kalbėti ir įtikinamai gint savo argumentus, bet ir geriau pažįstame save. Mokomės atsipalaiduot, atpažint, ko bijome ir ko trokštame. 

Šiame pokalbyje meno publicistė L. Kešytė su D. Duškinu diskutuoja, kokios yra didžiausios viešojo kalbėjimo baimės, kas sudaro geros kalbos pagrindą, kodėl svarbu praktikuot sąmoningo kvėpavimo technikas. Aptariama ir tai, kaip atrast kelią į auditorijos širdį, paruošt save kalbėjimui, kai norime sklandžiai ir aiškiai išsakyt poziciją, pavyzdžiui, verslo susitikimo ar tėvų susirinkimo metu. Epizodo epicentre – pirmoji autoriaus knyga „Retorika. Retoterapija“ (VAGA, 2019).

- Gal Jūs galite mūsų klausytojams patarti tais didžiuliais nerimo, streso momentais, kurių šiandien yra daug. Ga kokį pratimą galite parekomenduoti. 

- Labai mielai, labai ačiū už klausimą. Yra tokia nuostabi praktika, kuri vadinasi dėžutės kvėpavimas, arba  „box breathing“, „breathing in a box“. Tai yra kvėpavimo subalansavimo pratimas. Nes ypatingai dabar - stresas, šoko situacija, išgyvename be proto daug emocijų. Tai natūralu, kad keičiasi mūsų kvėpavimas, tampa paviršutiniškas ir mes patys išsibalansuojame - didžiulės energijos sąnaudos išeina kitur. Taigi, kvėpavimo dėžutė - tai kvėpavimas kvadratu. Įkvėpimas - kvėpavimo užlaikymas. Iškvėpimas - kvėpavimo užlaikymas. Įkvėpimas - užlaikymas, iškvėpimas - užlaikymas. Optimalus laikas yra 4 sekundės įkvėpti, 4 užlaikyti kvėpavimą. 4 iškvėpti - 4 užlaikyti kvėpavimą. Tokiu kvadratu mes kvėpuojam, visos kraštinės yra lygios. Kas atsitinka, kai mes taip kvėpuojam? Minutė, pora minučių, trys minutės, jei turim laiko, kas atsitinka? Visų pirma, žodis - balansas. Susibalansuoja kvėpavimas, o tas, kas valdo kvėpavimą, tas valdo situaciją. Mes balansuojam kvėpavimą ir mes balansuojamės patys. Tai yra pirmas nuostabus dalykas, antras dalykas, ką šita praktika duoda, tai mes siunčiam signalą savo smegenims. Aš valdau kvėpavimą. Noriu įkvėpiu, noriu užlaikau, noriu iškvėpiu, noriu užlaikau. Aš valdau. Jeigu aš valdau kvėpavimą, reiškias aš valdau situaciją, o ne situacija valdo mane. Tai yra nuostabus būdas. Taip, aš dabar nepakeisiu aplinkybių, kurios vyksta, bet bent jau savo būseną aš galiu pakeisti, o su tuo imtis tam tikrų veiksmų. Taigi nuostabus būdas - kvėpavimo dėžutė. Įkvėpimas - užlaikymas, iškvėpimas - užlaikymas. Nuostabi praktika. 

- Kokiais momentais Jūs rekomenduotumėte atsisakyti kalbėti? 

- Geras klausimas. Galvoju, kad čia 2 momentai būtų, 2 aspektai. Tai pirmas - klausykim savo širdies. Mes esam tiek daug metų mokyti klausyti tik proto, logikos ir t.t. Turi būti taip ir taip. Kas tą sakė? Širdis, kuri pasako viską. Tu būna jauti kartais, kad dar ne, dar per anksti, luktelk. O tam, kad išgirsti savo širdį - tai reikia mokėti nusiraminti. Tam kvėpavimo praktikos, meditacijos puikiai tinka, kad išgirst, ką tau sako tavo vidus. Bet čia pirmas momentas, toks pakankamai ilgas kelias prie jo, o antras momentas, visgi sakyčiau, toks pragmatiškas gal daugiau - nekalbėk tada, kai pats tuo netiki. Būna nedainuoja tavo širdis nuo to, ką kalbi. Tu pats abejoji tuo, ką tu šneki, tau pačiam neįdomu tai, ką kalbi. Tada būna svetimos gėdos jausmas - kai klausai ir supranti kas šneka, bet nesupranti apie ką. Aišku, čia kartelė labai užkeliama, bet jeigu tu 100 proc. pats netiki tuo, ką kalbi, jeigu tavęs paties nedomina tai, ką tu kalbi, gal tuomet luktelk, ar pasiruošk geriau, perleisk kitam žodį, ar nekalbėk iš viso. Turėk drąsos sau pripažinti. Aišku, kartais būna organizacijų kontekste tu privalai kalbėti. Pavyzdžiui - vadovas paveda prezentaciją, turi ją pristatyti, bet tada atrask bent vieną vietą, kuria tiki ir tą vietą kaip atspirties tašką panaudok savo kalboj. Nes jeigu aš netikiu pats tuo ką kalbu, tai kaip kiti tuo patikės? Taip nebūna. Jeigu aš pats tuo tikiu - kitas taip pat patikės.

Tinklalaidė sukurta remiantis leidyklos „VAGA“ knyga „Retorika. Retoterapija“

Audio knyga: https://audioteka.com/lt/audiobook/retorika-retoterapija

Kviečiame klausytis pokalbio: https://youtu.be/rZYdvAae5Xg