Prie grįžtamojo ryšio žmonės turėtų būti pratinami ir mokomi nuo mažumės - kaip jį teisingai priimti ir  skirti kitiems. Vis dėlto, į ką atkreipti dėmesį teikiant grįžtamąjį ryšį? Kaip pasiekti, kad vertinimas būtų ir naudingas, ir efektyvus?

Siekiant geriau suprasti grįžtamojo ryšio paskirtį, poveikį ir būdus, knygos vaikams „Ačiū, kad pasakei“ autorė Ligita Jakučionytė dalijasi mintimis apie jo svarbą kasdienybėje. Pagyrimas, komplimentas, pripažinimas, pritarimas - svarbi motyvavimo elgtis dar geriau, siekti geresnių rezultatų priemonė. O kas atsitinka, kai grįžtamojo ryšio formaliai negauname ar nesuteikiame?

„Mokydama žmones grįžtamojo ryšio pastebėjau kad: 

Dažniau prašantys grįžtamojo ryšio greičiau pasiekia rezultatų ir paaukštinimų.  

Komandos, kuriose dalinamasi grįžtamuoju ryšiu, labiau įsitraukia, susikuria draugiškesnę darbo aplinką ir patiria mažiau streso. 

Tačiau grįžtamojo ryšio kultūra dar tik skinasi kelią į mūsų organizacijas. Grįžtamojo ryšio vengiama arba jis atliekamas formaliai, dažnai tik kartą per metus, ar visai neegzistuoja. 

Kas mums trukdo prašyti grįžtamojo ryšio? 

Nemaloni patirtis, neigiami jausmai ir baimė. 

Kas mums trukdo suteikti grįžtamąjį ryšį? 

Nemaloni patirtis, neigiami jausmai ir baimė. 

Ar įmanoma grįžtamojo ryšio negauti? 

Neįmanoma. Jei negauname jo formaliai, jis vis tiek mus pasiekia. Bet kokia informacija ateinanti iš aplinkos apie mus yra grįžtamasis ryšys. Pastabos, pažymiai, komentarai, juokai ar net tyla.

Ar žmonės nori grįžtamojo ryšio? 

Pasak tyrimų ne tik nori, bet skundžiasi, kad gauna  per mažai. 

Koks blogiausias grįžtamasis ryšys? 

Kai jo nėra. Prisiminkite,  kaip jautėtės, kai papasakojote juokingą istoriją ir niekas nesijuokė? Išsiuntėte laišką ir niekas neatsakė? Nusišypsojote kitam, o jis nusuko akis? Mes esame socialinės būtybės ir negalime gyventi be kitų žmonių. Mums reikia duoti ir gauti, priklausyti, dalintis ir būti priimtiems. 

Grįžtamojo ryšio ir bijome, ir bandome, ir nusiviliame, tačiau vis tiek norime. Ką daryti? 

Mokytis. Mokytis nuo pat vaikystės. 

Galvodama apie tai, parašiau knygą „Ačiū, kad pasakei“.  Nors ši  knyga skirta 10 - 12 metų vaikams, tačiau puikiausiai tinka ir suaugusiems. Joje naudoju  paprastus  klausimus ir pratimus, kurie padės nebijoti grįžtamojo ryšio ir suprasti jo naudą. 

Šią knygą galima naudoti kaip kelionės į save žemėlapį. Pieškime, spalvinkime, atlikime užduotis kartu su vaikais. Dalinkimės savo įžvalgomis. Atsiskleiskime, pažinkime save. Tuomet bus lengviau pažinti ir priimti kitus.“

Knygą galite įsigyti čia: https://vaga.lt/aciu-kad-pasakei