Bene skaudžiausia žmogaus patirtis – traumos. Nesvarbu, ar smarkiau susižeidžiame, ar patiriame psichologinį, fizinį smurtą, traumos palieka skaudžių randų kiekvieno mūsų istorijoje. Tačiau neabejotina, kad tos traumos, kurios yra padarytos sąmoningai, priklausomai nuo kito žmogaus valios, yra tiesiog neišdildomos, rašoma pranešime spaudai.

Vienas reikšmingiausių psichologinių veikalų apie trauminę patirtį – leidyklos VAGA išleista autorės Judith Lewis Herman monografija „Trauma ir išgijimas“ – gali padėti atpažinti traumas sukeliančias priežastis, paskatinti pažvelgti į savo ir kitų praeities skriaudas, o svarbiausia – pasiryžti gyti.

„Knyga „Trauma ir išgijimas“ apibendrina dviejų dešimtmečių tyrinėjimo ir praktinio darbo su seksualinio bei šeimyninio smurto aukomis rezultatus. Ji atspindi ir nuolat augančią darbo su kitais traumuotais asmenimis, ypač karo veteranais ir politinio teroro aukomis, patirtį. Ši knyga yra apie ryšio atkūrimą: tarp viešojo ir asmeninio pasaulio, tarp individo ir bendruomenės, tarp vyrų ir moterų. Tai knyga apie bendrumą; tarp prievartavimo aukų ir karo veteranų, tarp mušamų moterų ir politinių kalinių; tarp išlikusiųjų, kurie pergyveno didžiules koncentracijos stovyklas, sukurtas tautas valdančių tironų, ir tų, kurie išliko, pergyvenę mažas, slaptas koncentracijos stovyklas, įkurtas namie viešpataujančių tironų.“

Knygoje, sudarytoje iš dviejų dalių, išsamiai analizuojama traumos anatomija: įvairiausio spektro ir sunkumo traumos, kas joms būdinga, kokius padarinius jos palieka, o svarbiausia, kokie metodai ir terapijos padeda sumažinti patirto skausmo naštą.

„Žmonės, išgyvenę siaubingus įvykius, kenčia nuo prognozuojamos, jiems padarytos psichologinės žalos. Egzistuoja ištisas spektras trauminių sutrikimų – nuo pavienio sukrečiančio įvykio padarinių iki labiau komplikuotų ilgalaikio daugkartinio smurto pasekmių. Įsitvirtinusios diagnozės, ypač sunkių asmenybės sutrikimų, dažniau diagnozuojamos moterims, į viktimizacijos poveikį paprastai neatsižvelgdavo. Pirmoji šios knygos dalis apibrėžia žmogaus prisitaikymo prie trauminių įvykių spektrą ir suteikia naują diagnostinį pavadinimą psichologiniam sutrikimui, kuris diagnozuojamas asmenims, patyrusiems užsitęsusį daugkartinį smurtą. Kadangi traumos sindromai turi bendrų pagrindinių savybių, gijimo procesas taip pat rutuliojasi tuo pačiu keliu. Pamatinės išgijimo stadijos yra saugumo užtikrinimas, traumos istorijos atkūrimas, saitų, tarp buvusių aukų ir jų bendruomenės atkūrimas.

Antroji knygos dalis pateikia išgijimo proceso apžvalgą ir siūlo naują psichoterapinio darbo su traumuotais asmenimis teorinį kontekstą. Tiek trauminių sutrikimų ypatumai, tiek gydymo principai iliustruojami iš įvairios literatūros surinktais buvusių aukų liudijimais bei pacientų istorijomis,“ – apie knygą kalba Judith Lewis Herman.

Tarp įvairių individualiai patiriamų smurto apraiškų, autorė nemenką dėmesį skiria ir visa niokojančiam bei luošinančiam karo, naikinimo ir juos sukeliančių politinių režimų reiškiniui.

„Psichologinės traumos realumą visuomenės sąmonėn dar kartą ryškiai įrėžė Pirmasis pasaulinis karas. Šiame užsitęsusiame, sekinančiame kare per ketverius metus žuvo virš aštuonių milijonų žmonių. Kai skerdynės pasibaigė, sunaikintos keturios Europos imperijos, o dauguma įsitikinimų, kuriais Vakarų civilizacija rėmėsi ir kuriuos ji brangino, subyrėjo į šipulius. <...>

Kai jau karo neurozės egzistavimas tapo nebepaneigiamas, medikų disputai, panašiai kaip anksčiau virę ginčai dėl isterijos, daugiausia susitelkė į moralinį paciento charakterį. Tradiciniu požiūriu, normalus karys turėtų garbinti karą ir nereikšti jokių emocijų. Ir jau tikrai jis negali pasiduoti siaubui. Karį, sergantį traumine neuroze, geriausiu atveju laikydavo netobulu žmogumi sudėjimo prasme; blogiausiu atveju, jį apšaukdavo simuliantu ir bailiu. <...>

Tačiau pažangūs medicinos autoritetai, priešingai, ginčijo, kad karo neurozė yra bona fide psichiatrinė būsena, kuri ištinka tik aukštesnės moralės karius. Jie siūlė taikyti humanistinį gydymą, paremtą psichoanalitiniais principais. Šio, liberalesnio požiūrio šalininku buvo W.H.R.Riversas, plataus intelekto gydytojas, neurofiziologijos, psichiatrijos ir antropologijos profesorius.

Geriausias jo pacientas buvo Siegfridas Sassonas, garsus ypatinga kovine drąsa, bei kovine poezija. Sassonas užsitraukė liūdną šlovę, kai dar tebevilkėdamas uniformą, viešai išreiškė pritarimą pacifistiniam judėjimui ir pasmerkė karą“, – rašoma knygoje.

Judith Lewis Herman ir jos monumentalus kūrinys „Trauma ir išgijimas“ šiandien yra kaip niekad aktuali studija. Atvira, skaudi ir tikrais pacientų patyrimais paremta knyga atveria galimybę iš arti susipažinti su įvairiausiais traumos aspektais, traumų kilme, apnuogina klausimus apie tai, kodėl kyla smurtas šeimose, teroras visuomenėje ir kodėl nuolat atsiranda jėgos struktūros, stojančios prievartos, karo ir naikinimo pusėn.