Kaip mąstyti apie krizę? / Giedrius Alasevičius
Sukurta: 19 10
„Pačiame Didžiosios krizės viduryje, skaitydamas ekonomikos paskaitas Harvarde, Josephas Schumpeteris paprastai įžengdavo auditorijon ir, nusimetęs europietišką apsiaustą, būdingu Vienos akcentu kreipdavosi į sujudusius klausytojus: „Džentelmenai, krizė jums kelia rūpestį. Be reikalo. Kiekviena krizė kapitalizmui yra geras šaltas douche*“, – rašo Robertas Heilbroneris savo bene žymiausioje knygoje „Žemiškieji mąstytojai“ (orig. The Wordly Philisophers“).
Pasak autoriaus, austrų ekonomistas Robertas Schumpeteris priklauso saujelei žemiškų mąstytojų, tokių kaip Adamas Smithas, Karlas Marxas, Johnas Keynsas ir kitų, kurie, nors ir nevaldė imperijų, tačiau paliko daug gilesnį istorinį pėdsaką negu daugelis valstybės veikėjų. Jų idėjos veikė žmonių protus.
„Ši knyga pasakoja apie grupelę žmonių, kurių teisė į šlovę kiek savotiška. Pagal visus mokyklinių istorijos vadovėlių kriterijus jie buvo tiesiog niekas: nevadovavo armijoms, nesiuntė myriop žmonių, nevaldė imperijų, menkai teprisidėjo prie istorinių sprendimų. Keli pelnė pripažinimą, bet nė vienas netapo tautos didvyriu; kai kurie buvo atvirai pajuokiami, bet nė vienas nebuvo laikomas visišku tautos išgama. Tačiau istorijoje jie paliko gilesnį pėdsaką negu daugelis valstybės veikėjų, kurie šildėsi kur kas ryškesnės šlovės spinduliuose, visuomenę sujudino labiau nei skersai išilgai valstybių žygiuojančios armijos, gėrio ir blogio suvokimą paveikė stipriau už karalių ir parlamentų ediktus. Jie veikė, formavo žmonių protus.“ - Robertas Heilbroneris (p. 15, 2022).
Tinklalaidės metu meno publicistė Laura Kešytė su pokalbio svečiu – Europos sąjungos analitiku Giedriumi Alasevičiumi – kalbasi apie ryškiausias R. Schumpeterio idėjas, jų tęstinumą bei aktualumą krizės metu; svarsto, kur šiandien nužengęs kapitalizmas, – ar jis toks, kokį mūsų laikams prognozavo Johnas Keynsas prieš beveik šimtą metų.
„Krizė dar nereiškia, kad spektaklis baigėsi. Net priešingai. Iš darbo išmesti darbininkai priversti sutikti su mažesniais už darbo jėgos vertę atlyginimais. Mažinant neišparduodamų mašinų kainas, stipresnieji kapitalistai gali įsigyti jas pigiau nei jų tikroji vertė. Ir po kurio laiko pridedamoji vertė vėl atsiranda. Vėl prasideda toks pat žygis pirmyn. Šitaip kiekviena krizė sukuria sąlygas sistemai plėtotis. Krizė – arba, šiuolaikine terminologija, ūkinio aktyvumo sulėtėjimas, recesija – yra būdas, kurio dėka sistema veikia, o ne per kurį ji žlunga.„ - Robert Heilbroner (p. 225 - 226, 2022)
Kviečiame klausytis pokalbio: https://youtu.be/8GMxSd_bamc
Pokalbis įrašytas nuotoliu 2022-10-07