Tėvai nebežino, kaip šiais laikais elgtis su vaikais. Pasauliniu bestseleriu tapusioje dr. Rudolfo Dreikurso ir Vicki Soltz knygoje „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“ patariama nei nuolaidžiauti jiems, nei bausti, bet tapti vaikų draugais. Siūlydamas demokratiniais principais grįstus auklėjimo metodus ir pateikdamas daugybę naudingų pavyzdžių, R. Dreikurs moko tėvus ir pedagogus, kaip bendrauti su neklusniais vaikais, kaip juos auklėti ir lavinti. Dr. Rudolfas Dreikursas (1897?1972) – vienas žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų, artimiausias individualiosios psichologijos kūrėjo Alfredo Adlerio sekėjas ir jo idėjų propaguotojas. Bet koks žmogaus elgesys turi tikslą. Kartais jį nuspėjame, kartais – ne. Visi esame patyrę būseną, kai sakome sau: „Kodėl aš taip padariau?“. Tokią nuostabą galima pateisinti: mus veikti pastūmėjo priežastis, slypinti pasąmonėje. Tas pats tinka ir mūsų vaikams: jei norime padėti vaikui keisti savo elgesį, turime suprasti, kas lemia jo veiksmus. Vaiką išmokysime elgtis kitaip tik pakeitę jo elgesio motyvaciją. Iš anglų kalbos vertė Rimantas Matulis
Kodėl tėvams sunku pasakyti vaikui „NE“?
„Jeigu mama man ko nors nenupirks, tai ji manęs nebemyli“ – mąsto jūsų mažylis parduotuvėje. Neretai susidūrę su nevaldomomis vaiko emocijomis reikalaujant vis naujo žaislo – pykčiu, rėkimu ar kritimu ant žemės, tėvai praranda kantrybę ir neišdrįsta pasakyti „NE“. Kaip elgtis tokiose situacijose? Ar pirkti kiekvieną žaislą, kurio tik vaikas įsigeidžia, iš tiesų, yra vienintelė išeitis? Ar tokie veiksmai vaiko nepaikina, įpratindami rodyti savo užgaidas nuolatos? Apie visa tai kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos Jaunimo centro psichologe, programos „Didysis draugas“ vadove Monika Matonyte, pristatančią leidyklos VAGA išleistą, pasauliniu bestseleriu tapusią, vieno žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų – dr. Rudolfo Dreikurso ir Vicki Soltz knygą „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“. Knygoje siūlomi demokratiniais principais grįsti auklėjimo metodai ir pateikiama daugybę naudingų pavyzdžių, kurie moko tėvus ir pedagogus, kaip bendrauti su neklusniais vaikais, kaip juos auklėti ir lavinti.
Bet koks žmogaus elgesys turi tikslą. Kartais jį nuspėjame, kartais – ne. Visi esame patyrę būseną, kai sakome sau: „Kodėl aš taip padariau?“. Tokią nuostabą galima pateisinti: mus veikti pastūmėjo priežastis, slypinti pasąmonėje. Tas pats tinka ir mūsų vaikams: jei norime padėti vaikui keisti savo elgesį, turime suprasti, kas lemia jo veiksmus. Vaiką išmokysime elgtis kitaip tik pakeitę jo elgesio motyvaciją. Taigi, kodėl taip dažnai neįšdrįstame pasakyti vaikui „NE“ ir kaip išmokyti vaiką į jį reaguoti?
Kodėl tėvams dažniausiai taip sunku pasakyti vaikui „NE“?
Dažniausia priežastis yra pačių tėvų nuovargis ir nenoras leistis į ilgą kovą „noriu-negalima“ su vaiku. Kitos taip pat gana dažnai pasitaikančios priežastys yra kaltės jausmas, atsirandantis dėl negalėjimo kažko suteikti bei noras tai kompensuoti. Ir sakydama „kažko“ neturiu mintyse materialinių dalykų, nes kartais meilės dydis bandomas parodyti būtent per tą prizmę. Pavyzdžiui, tėvai nepasako „ne“ dėl dar vieno žaislo pirkimo, jausdami kaltę, kad negali su vaiku praleisti daugiau laiko.
Kaip reikėtų tinkamai pasakyti vaikui „NE“? Neretai 1–2 kartų neužtenka, nes vaikas dažniausiai tokį pasakymą linkęs ignoruoti.
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad tėvai niekaip neskriaudžia vaiko pasakydami jam savo „ne“. Vaiko ir tėvų santykius galime laikyti lygiaverčiais, siekiančiais bendradarbiavimo, nes visi dirba tam pačiam tiksliui – vaiko asmenybės augimui. Vaikas yra ta komandos dalis, kuri augs greičiau ir efektyviau, kai tėvai bus drąsesni, nesijaus menkesni už jį. Taigi, tvirtas balso tonas ir nesileidimas į derybas, net savo viduje, būtų tinkamiausias būdas vaikui pasakyti „Ne“.
Kokio amžiaus vaikai yra pajėgūs suprasti, kad gali manipuliuoti tėvų veiksmais? T. y. į sakomą „ne“ nereaguoti sąmoningai arba rodydami nevaldomas emocijas – pykti, rėkti, kristi ant žemės.
Nedrįsčiau apibrėžti konkretaus vaiko amžiaus, kiekvieno raida labai skirtinga ir net 1,5 metų vaikas gali manipuliuoti. Tačiau, tai ką dažnai vadiname manipuliacija tėvų atžvilgiu, tėra vaiko noras išbandyti ribas ir išmoktos elgesio reakcijos į norimą gauti rezultatą. Jeigu vaikui pavyksta išsireikalauti tam tikro daikto ar veiklos savo ašaromis, kritimu ant žemės, jis tokį elgesį taikys visą laiką, kol tėvai į jį reaguos. Jis sąmoningai suvokia, kad taip gali paveikti tėvų sprendimą. Taigi amžius čia nėra tas veiksnys, kuris padėtų tėvams nuspėti, kad vaikui sulaukus tokio amžiaus reikėtų laukti manipuliacijų.
Šiandien dažnai kalbama apie tolerantišką auklėjimą ir mokymąsi būti vaiko draugu. Daugeliui tėvų gali atrodyti, kad griežtas elgesys ir draudimai, iš tiesų, yra žalingi vaiko psichikai. Visgi galbūt yra universalių, realių situacijų, kuomet tikrai turėtume nepabijoti pasakyti vaikui „ne“?
Taip, dažnas tėtis ir mama bijo su vaiku kalbėti pakeltu tonu, o tuo labiau ką nors drausti. Tačiau viskas turi būti saikinga. Jeigu nebus draudimų, aiškių ribų, taisyklių ir susitarimų, nebus ir vaiko atsakomybės, brandumo augimo. Bet lygiai taip pat, prieš vaikui ką nors draudžiant, turi būti aptartos aiškios taisyklės ir susitarimai, už ką jis gali būti baudžiamas arba kokia bausmė gali laukti už susitarimo nevykdymą. Visose situacijose, kuriose vaikas nesilaiko jūsų aptartų susitarimų, jam gali būti taikomas atitinkamas draudimas, bausmė. Tačiau su vaiku visa tai turi būti aptarta iš anksto, kad jam būtų lengviau įsisavinti, kokio elgesio iš jo laukiama ir kaip jis gali elgtis ateityje.
Viena dažniausių konfliktiškų situacijų pasitaiko dėl vaiko melavimo, kaip tėvai turėtų į jį reaguoti? Tarkime, melavimas sukėlė rimtesnes pasėkmes – buvo prarastas ar sugadintas daiktas, praleista pamoka, meluojama, kur buvo lankomasi ir t. t.
Į vaiko melą tėvams reiktų atkreipti dėmesį pasigilinant su kuriomis sritimis jis dažniausiai susijęs. Tai gali padėti suprasti ne tik melo priežastis, bet ir sritis, kuriose jam kyla sunkumų. Bausti už kiekvieną melą tikrai nereikėtų. Viskas priklauso nuo to, koks tas vaiko melas. Kartais tai tėra vaiko savo naujo elgesio atradimas ir išbandymas. Tik įsivaizduokite, kaip smagu kurti kokią „pasakaitę“ kuria kiti patiki. Tokį melą galima ignoruoti nesuteikiant didelės reikšmės ir jo neakcentuojant, kuomet matome, kad vaikas tokiu būdu tesiekia dėmesio. Jeigu toks melas pasitaiko retai ir telieka tik vaiko sukurta pasaka, galima pagirti jį už tokį kūrybiškumą. Taip nukreipiame vaiką teigiamesne linkme. Bet kuriuo atveju su vaiku turi būti aptariama, kas yra melas, fantazija ir kuo tai skiriasi. Žinoma, tai neturėtų sekti iš karto po tokių nekaltų situacijų, o pasitaikius „diskusijų progai“.
Tačiau, kai melas atsiranda sukeldamas rimtesnes pasekmes, pirmiausiai turime leisti vaikui pasitaisyti. Galima duoti šiek tiek laiko pačiam vaikui pasakant: „Dabar aš einu iki parduotuvės, o kai grįšiu, tavęs dar kartą paklausiu apie tą situaciją, kas gi ten nutiko?“ Ir priklausomai nuo buvusios situacijos rimtumo, tėvai turėtų pagalvoti apie pasėkmes, laikinas – pavyzdžiui, telefono atėmimas valandai ar papildomų namų ruošos darbų atlikimas. Tačiau kartu ir leidžiančias pasitaisyti – tarkime, susimušus su kitu vaiku, parašyti jam atsiprašymo laiškelį, neatlikus namų darbų, juos atlikti.
Su kokiomis problemomis gali susidurti suaugusieji, kuriems vaikystėje ar paauglystėje iš tėvų pusės buvo nuolaidžiaujama nuolat nedrįstant pasakyti „NE“?
Suaugę, kuriems vaikystėje ar paauglystėje buvo nuolaidžiaujama nedrįstant pasakyti „ne“ gali susidurti su šiomis pagrindinėmis problemomis:
- Jautriau reaguoja, kai kiti žmonės nepritaria jų nuomonei arba negali skirti laiko susitikimui. Kitaip sakant jautriau reaguoja į bet kokį išgirstą „NE“;
- Jiems sunkiau sekasi atpažinti tokius dalykus, kaip nusivylimas, empatija, prisitaikymas, bendradarbiavimas;
- Priklausymo grupei ar pergalės pripažinimo jie gali reikalauti aršesniais būdais, ypač jei šeimoje būtent pykčiu pasiekdavo norimą rezultatą.
