Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją

Atnaujintas 2025 m. leidimas.

Kurioje gamykloje buvo valstybinės filharmonijos filialas?

Kuri Naujamiesčio gatvė nepakeitė pavadinimo nuo XIX a.?

Kur Vilniuje rasti vienintelę medinę katalikų bažnyčią?

Nuo ko kilo Vilkpėdės vardas?

Kodėl Vingio parkas kartais vadinamas seniausia Lietuvos sengire?

Atsakymai į šiuos ir kitus ne mažiau intriguojančius klausimus – naujoje Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“. Šįkart autorius kviečia susipažinti su Savanorių prospekto pramone, blokiniais Karoliniškių kvartalais, žila Verkių senove, „kolonijine“ Pavilnio praeitimi, menkai pažįstamu kaimyniniu Lentvariu ir dar daugybe kitų objektų, nepatenkančių į tradicinį turistinį taką.

Turinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, senais žemėlapiais, iškarpomis iš laikraščių, gamyklų lankstinukų. Knyga sudaryta taip, kad ją būtų galima ne tik skaityti, bet ir naudoti kaip kelionių vadovą – kiekvieno skyriaus pradžioje pateikti 4–7 km ilgio maršrutai, kuriuos išbandę papildysite savo žinias gyvu prisilietimu prie miesto istorijos.