Ignoto Grubinsko dienoraštis

Leidinys pratęsia dokumentinio paveldo tyrimams skirtą leidinių seriją „Iš Nacionalinės bibliotekos archyvų“, supažindinančią su bibliotekoje saugomais egodokumentais. 

Kas tas Ignotas Grubinskas ir kuo išskirtinis jo dienoraštis, pakliuvęs į tyrėjų akiratį? Tai carinės Rusijos kariuomenės eilinis, rašęs dienoraštį lietuviškai pačioje XIX amžiaus pabaigoje Kaune. Šiame palyginti nedidelės apimties (67 lapai) rankraštyje rasite daugybę faktų, įdomių detalių iš kariuomenės kasdienybės, Kauno miesto ir gimtojo valsčiaus aplinkos: sužinosite apie kareivėlio namiškius, draugus, o svarbiausia – jo paties vertybines nuostatas, siekį mokytis, svajones apie ateitį, tautiškumo ir lietuvių kalbos idėjas. Yra išlikę ir trys jo rankraštinio laikraštėlio Kauniškis numeriai, jie taip pat sudėti į šią knygą.

Svarbi aplinkybė – dienoraštis rašytas lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu. Autorius gimė 1867 metais Čypėnų valsčiaus Daunorių kaime valstiečių šeimoje, tad mokytis galėjo tik rusiškoje, vadinamojoje liaudies mokykloje, jos greičiausiai tebaigė tris klases. Dienoraštis iš dalies rašytas jo gimtąja Vabalninko šnekta, bet jame rasite ir dar tik pradedančios formuotis bendrinės kalbos elementų, rašybos eksperimentų. Grubinskas buvo ne tik draudžiamos spaudos skaitytojas, atsargiai užsimenantis apie knygnešius, bet ir pats rašė į Tilžėje leidžiamą Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą – pavyko identifikuoti vieną jo straipsnį, pasirašytą Vabalo slapyvardžiu. Dienoraštis išskirtinis ir tuo, kad neturime jokio kito XIX amžiaus lietuviškos visuomenės modernėjimo liudijimo, kuris būtų rašytas ne universiteto ar seminarijos studento, bet mažai mokslo ragavusio valstiečio ir dar tarnaujančio Rusijos imperijos kariuomenėje.

Knygoje dienoraštį, jo autoriaus biografijos faktus, gyventą laikotarpį skirtingais rakursais išsamiai aptarė du mokslininkai: dr. Juozas Skirius – iš istoriko žiūros taško, habil. dr. prof. Giedrius Subačius – iš kalbininko. 

Tie, kuriems mielesnis ne spausdintas, bet ranka rašytas tekstas ar norintys geriau „pajausti“ Grubinską, knygoje šalia perrašo ras Dienoraščio ir Kauniškio faksimiles.   

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.