Jis vadina mane mama

Tai – tikras, stulbinančiai atviras, jautrus ir skausmingas pasakojimas apie vaiko globą. Virginijos Rimkuvienės šeima Artūrą globoti ėmė, kai jam buvo penkeri. Ši globa buvo nenuolatinė – Artūras neretai viešėjo globėjų namuose, leido su jais savaitgalius bei atostogas, tačiau pastovia jo gyvenamąja vieta taip ir liko vaikų globos namai. Iš pirmo žvilgsnio mielas ir charizmatiškas, Artūras nebuvo lengvas vaikas. Perkėlimai iš vienų globos bei mokymo įstaigų į kitas, paauglystėje diagnozuotos ir vis labiau ryškėjančios psichopatinės asmenybės savybės, vagystės, teistumas, narkotikai – jo gyvenime buvo visko. Virginijos tiesiamos pagalbos rankos Artūras įsikibdavo trumpam, o sužibusias viltis greitai prarydavo nevilties bedugnės. Visa tai smarkiai įsiūbavo iki tol ramiai plūduriavusį darnios šeimos laivelį.

„Vargu ar buvau jam tokia gera mama, kokia turėjau būti. Vis dėlto buvau verčiausia šio vardo iš visų su juo bendravusių žmonių. Stebiuosi, kaip jam pavyko išsaugoti tikėjimą manimi, kai iš visų pusių šis tikėjimas buvo klibinamas. Vaikų namų direktorės, auklėtojos, jo draugai, vaikų teisių specialistai – kone visi Artūrui bandė įrodyti, kad aš esu ne visai mama, tiksliau – visai ne mama. Visiškas niekas, nulis arba net kažkas su minuso ženklu. Kažkas, kas sugriovė jo gyvenimą, sudaužė viltis, padarė jį tuo, kas jis yra dabar. Buvau jų atpirkimo ožys, geriausiu atveju – tuščia vieta. Jie siekė priversti tuo patikėti Artūrą. Bet jis vis tiek vadino mane mama ir besąlygiškai manimi pasitikėjo.“ Kaip išlaviruoti tarp šeimos ir globojamo vaiko poreikių? Ar įmanoma išeiti iš šio užburto rato, nieko neaukojant? Kas geriau – atverti dalį širdies ar laikyti ją saugiai uždarytą, nesuteikiant tuščių vilčių? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas skaitytojas ras savo atsakymą. „Gali būti, kad smerkimo sulauksiu daugiau nei palaikymo, – sako knygos autorė. – Bet niekas negali manęs prikalti prie kaltės kryžiaus labiau, nei pati save esu prikalusi.“ 

Knygoje Jis vadina mane mama nėra gerų ar blogų veikėjų, kulminacijos, laimingos arba liūdnos pabaigos. Ji banguota bei įvairialypė kaip ir pats gyvenimas.

„Jei negali rašyti atvirai, geriau išvis nerašyk“, – tvirtina knygų autorė, žurnalistė V. Rimkuvienė.