Man 50. Ir aš dar gyva

Taigi – man 50, ir aš dar gyva. Ištarti šią frazę galima įvairiai. Galima jos gale dėti šauktuką. „Ką, nesitikėjot?! Manėt, pakratysiu kojas? O aš dar ir kokia gyva, jei norite žinoti!" Galima dėti klaustuką. „Suprantu, kad sunku tuo patikėti, net ir pačiai kažkaip nepatogu... Negi tikrai aš dar gyva?" Prisipažinsiu, pradėdama rašyti knygą būčiau dėjusi šauktuką. Buvau kupina noro įrodyti, kad gyvenimas po 50-ies ne tik nesibaigia, bet dar ir prasideda, ir kad dažna 50-metė yra netgi gyvesnė už kai kurias jaunikles. Įpusėjusi rašyti ir pririnkusi informacijos apie šansus susirasti kitą darbą ar naują vyrą, kūno ir veido pokyčius, ištuštėjusį lizdą ir tuštoką piniginę, pavojingai priartėjau prie klaustuko stadijos. Tačiau baigdama knygą jau buvau tiek sykių pakartojusi tą siaubą keliantį skaičių 50, kad ir pati galiausiai su juo susitaikiau, ir jis man nebekėlė nei nepamatuoto optimizmo, nei juodo pesimizmo. Tad liko tiesiog ramiai konstatuoti „Aš dar gyva", - Virginija Rimkuvienė.

Perkopusios 50 metų ribą, esame priverstos spręsti iš tikrųjų pasaulines dilemas. Senti oriai ar naudotis inovatyviais grožio pasiekimais? Nerti į nebandytą veiklą ar ramiai laukti pensijos nusibodusiame darbe? Toliau tylėti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutine proga susirasti ką nors geresnio? Nešioti mini sijonus ar atiduoti juos dukroms? Atsakymų į šiuos ir gausybę kitų klausimų ieško knygos „Man 50. Ir aš dar gyva" herojės – keturios ties šia amžiaus riba svyruojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Deja, nėra kone nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Ryžtingai ir atvirai jos atskleidžia savo išgyvenimus, traukia viena kitą per dantį, o patekusios į aklavietę pasitelkia į pagalbą skirtingų sričių ekspertus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.

Taigi sveikos įžengusios pro pusamžio krizės vartus! Jeigu nestokojate šmaikštumo ir dievinate tiesą, apstulbsite išvydusios, kad ši kelionė gali būti kupina ne tik naujų išbandymų, bet ir nuotaikingų atradimų.

Virginija Rimkuvienė Vilniaus pedagoginiame universitete baigė lietuvių filologiją, į žurnalistiką pasuko prieš 25 metus. Ilgametė žurnalų „Ieva", „Cosmopolitan" ir „Moteris" autorė niekada nesibodėjo moteriškomis vadinamų temų, nes yra įsitikinusi – svarbiau ne apie ką, o kaip rašoma. Iki septynerių metų Virginija augo atokiame vienkiemyje, apsupta gamtos ir artimiausių žmonių, ir teigia, kad tai suformavo truputį laukinišką jos asmenybę bei rašymo stilių, pasižymintį atvirumu, meile tiesai ir drąsa pasišaipyti iš sustabarėjusių stereotipų bei savęs. Dirbdama žurnaliste ji pašnekino daugiau negu tūkstantį žmonių iš pačių įvairiausių sričių – meno, mokslo, verslo, medicinos pasaulio, paruošė šimtus straipsnių sveikatos, psichologijos ir socialinėmis temomis, tačiau iki dabar autentiški žmonių liudijimai apie savo gyvenimą jai yra ne mažiau įdomūs nei ekspertų įžvalgos. Būtent toks, remtas asmenine patirtimi ir specialistų patarimais, ir yra pirmasis jos leidinys „Man 50. Ir aš dar gyva". „Jei negali rašyti atvirai, geriau išvis nerašyk“, – tvirtina V. Rimkuvienė.