Paskutinis svečias

Apleistas senas namas, paslaptingi užkampiai, nematomos sieninės spintos, girgždančios grindlentės, vėjo gūsiai ir užsitrenkiančios durys. Čia nieko nėra. Arba gali būti bet kas. 

Turtingos garbaus amžiaus ponios Adaldžizos Grizenti mirtis notarui Flavijui Aragonai sukėlė netikėtų rūpesčių. Kadangi senoji dama nepaliko testamento, į jos turtus nusitaikę paveldėtojai nusprendė, kad notaras apsigyvens jos namuose ir aprašys kiekvieną daiktą.

Norėdamas kuo greičiau susidoroti su užduotimi Flavijus į pagalbą pasitelkia savo asistentę Leticiją. Atvykę į vilą atokiame Italijos užkampyje jie kimba į darbą. Atrodė, kad tai bus įprasta, nesudėtinga, nors ir nuobodoka užduotis. Tačiau Leticijai nuojauta kužda, kad name vyksta keisti dalykai. Rūsyje šmėkštelėjusi mėlyna švieselė, keistas jos kalės Zoros elgesys ir tarp ponios daiktų rasti rožiniai mergaitės akinukai įsiūbuoja Leticijos vaizduotę ir prikelia seniai nuslopintą jos paranojiškos asmenybės dalį – Mediną.

Iš kur senyvos, vaikų neturėjusios ir su giminaičiais nebendravusios moters namuose atsirado šie daiktai? Kokios kraupios paslaptys slypi senovinės vilos užkaboriuose? Kodėl name taip dažnai dingsta elektra, o kartu ir kai kurie daiktai?

Rašytojos ir komiksų kūrėjos italės PAOLOS BARBATO (g. 1971 m.) romanas „Paskutinis svečias“ stebina, baugina ir vilioja.