Pilkosios bitės

Ukraina, Donbasas, 2017-ieji. Mažosios Starohradivkos kaimo, atsidūrusio tarp dviejų ugnių – vadinamojoje pilkojoje zonoje, nepaliko tik du gyventojai. Keturiasdešimt devynerių pensininkas Sergejus Sergeičius priverstas rasti bendrą kalbą su vieninteliu kaimynu, priešu nuo pirmos klasės Paška, nors pas vieną slapta kartais užsuka ukrainiečių kariai, pas kitą – separatistai.

Sergejus Sergeičius nesiskundžia vienatve, maisto ar elektros stygiumi, pagrindinis jo džiaugsmas ir rūpestis – bitės. Pavasarį neramiai joms ėmus dūgzti, bitininkas susiruošia išvežti savo avilius toliau nuo fronto linijos. Ten, kur nesigirdi sprogimų ir šūvių. Ten, kur oras prisipildo žydinčių žolynų saldybės. Ten, kur bitės neš medų be karo poskonio.

Ne itin vykusiai stabtelėjęs prie Zaporižios, Sergejus Sergeičius nusprendžia patraukti kur kas toliau – pas totorių, su kuriuo kadaise susipažino bitininkų suvažiavime. Okupuotame Kryme jo lauks pamoka: negalima pasitikėti ne tik žmonėmis – net ir savomis bitėmis.