Bikfordo pasaulis (2015)

Per keistąjį romano pasaulį nuo Japonų jūros keliauja rudabarzdis matrosas Charitonovas ir uoliai tempia paskui save Bikfordo virvelę, besitęsiančią nuo jo suniokotos baržos Japonų jūroje. Jis pilietiškai pasiryžęs pristatyti ją viršininkams. Keliauja Charitonovas per taigą, per Uralo kalnus, netgi per laiką. Kelyje susitinka keisčiausių personažų: čia ir išdraskytas sentikių skitas taigos glūdumoj, ir „muzlagas", kurio kaliniai – buvęs Maskvos simfoninis orkestras, vadovaujamas politruko, diena iš dienos repetuojančio „Entuziastų maršą", ir niaurus miestas vienodomis trobomis, kurio gyventojai kas rytas aidint sirenai traukia į darbą. Čia Charitonovas net moterį susiranda ir tarytum pradeda šeimyninį gyvenimą, o moteris, žinoma, dirba fabrike, kur siuvami tramdomieji marškiniai, nes „broliškų tautų paklausa labai didelė ir vis auga"...

„Bikfordo pasaulis“ – romanas-fantasmagorija, patraukiantis drąsia ir spalvinga autoriaus – pasakininko – fantazija. Romanas pinamas iš kelių siužetinių linijų. Kūrinys sunkiai įtelpa į žanro rėmus, jį pamėgti gali ir istorijos, nuotykių literatūros mėgėjai, ir literatūrinio žodžio gurmanai.

Andrejus Kurkovas – daugiausiai į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas – daugiau nei 20-ies knygų, scenarijų autorius, žurnalistas. Gimė 1961 m. tuometiniame Leningrade. Daug keliauja, dažniausiai su šeima gyvena Kijeve, greta Nepriklausomybės aikštės – Maidano. Lietuvių kalba 2002 m. išleistas autoriaus romanas „Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis“, o neseniai ir „Maidano dienoraštis“ (2015, Vaga).

„Virvė buvo jo klajonių prasmė, ginklas ir sykiu teisėjo lazda, teisėjo, kuris pajėgė spręsti: neliest šio pasaulio ar, įbrėžus degtuką, paversti jį prisiminimu tų, kurie išgyvens akmenis lydančioje ugnyje. Ugnyje, apvalysiančioje pasaulį nuo nereikalingų žiaurumų ir nesuprantamų reiškinių, sukurtų blankaus žmonijos proto. Ir mažai ką norėjosi palikti neliestą, o tai, ką būtų galėjęs palikti, nebuvo sukurta žmonių, išskyrus gal tą juodą dirižablį, sklendžiantį aukštai danguje. Taip, jis veikiausiai paliktų visus danguje sklandančius dirižablius ir visus laivus, ir karinius, ir krovininius. Ir laivai, ir dirižabliai buvo vienintelis tikras žmonijos pasiekimas, jos pasididžiavimas. Net kai jis tik apie juos mąstydavo, jo širdis atlėgdavo, ir sunku buvo blogai galvoti apie žmoniją, ir pasimiršdavo jo kelyje sutiktas blogis, radęsis šioje žemėje dėl nežinomų Charitonovui priežasčių. Ir štai jis jau pasirengęs eiti toliau, nepadegęs virvelės, nepasmerkęs žemės liepsnai, atleidęs žmonijai dar kartą – ne atleidęs, bet jos pasigailėjęs.“

Bikfordo pasaulis