Sūduvos girios

Knyga “Sūduvos girios” (Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga ) apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje (literatūriniuose šaltiniuose įvardijamuose kaip Sūduva, Suvalkija arba Užnemunė) augusių miškų, jų gamtinių ir socialinių ypatybių bei vertybių kaitą, regiono miškų ūkio raidą nuo paskutinio ledynmečio iki 2018 m. Pagrindiniai jo tikslai – atskleisti krašto miškingumo kaitą keičiantis gamtinėms bei socialinėms sąlygoms, miškų struktūros raidą, medienos išteklių ir kitų miško gėrybių reikšmę vietos žmonių materialiajam bei dvasiniam gyvenimui, gyvenamosios aplinkos būklei. Be to, aprašoma miškuose susikaupę gamtos bei kultūros vertybės, nušviečiamas įvairių laikotarpių miškininkų indėlis puoselėjant krašto miškus, miškininkavimo specifika bei jos įtaka miškų būklei. Miškų kaitos ir miškų ūkio istorinės raidos nagrinėjimas – ne vien profesiniam smalsumui patenkinti, bet ir kai kuriems praktiniams dabarties gamtosaugos, gamtonaudos, miškininkavimo, miškotvarkos bei kitiems su miškų tvarkymu susijusiems klausimams objektyviai pagrįsti, remiantis ilgalaikiais duomenimis ir ilgamete patirtimi.

Apibendrinta piliakalnių ir senovės gyvenviečių išsidėstymo analizė, susieta su etnokultūrinių tyrimų duomenimis, senųjų kronikų įrašai bei kryžiuočių karo kelių aprašymai leidžia spręsti apie miškų mažėjimo ir gausėjimo procesus, apytikrį jų masyvų išsidėstymą nuo Kristaus gimimo maždaug iki XV a. vidurio.

Nuo XVI a. antrosios pusės, maždaug iki trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo (1795 m.) atskleidžiami ne tik miškingumo kaitos ir miškų apgyvendinimo, bet ir miškų ūkio atsiradimo, miškų administravimo, teisinio reguliavimo, medienos gamybos ir jos eksporto plėtros procesai.

1795 m. Sūduvą perdavus Prūsijai čia iš „karaliaus stalo“ ir kitų valstybinių miškų buvo suformuotos girininkijos ir XIX a. pradžioje pradėti miškotvarkos darbai. Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus nepriklausomą Lietuvą miškų sektoriuje prasidėjo labai permainingas revoliucinių pokyčių laikotarpis, apimantis tarpukario ir pokario žemės reformas – per jas radikaliai keitėsi miškų nuosavybė, taip pat vyko keletas administracinių pertvarkymų, ūkinių vienetų steigimų bei naikinimų, miškų ūkinės politikos radikalių pertvarkų. Tai kartu susiję su miškininkų personalo formavimu ir jo praradimu per karo ir pokario suirutes bei okupantų represijas.

Prasidėjus „brandžiam“ sovietmečiui audringų reformų sumažėjo, vyko sistemingas miškų inventorizavimas, kas dešimtmetį buvo sudaromi miškotvarkos projektai, taip pat renkama statistinė miškų ūkio informacija. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. vėl teko išgyventi reformų laikmetį – šalia valstybinio sukurtas privatus miškų ūkis, o 2018 m. iš 42 savarankiškų valstybinių miškų ūkio įmonių – urėdijų – suformuota viena valstybinė urėdija jau su mažesniu teritorinių struktūrinių padalinių, neturinčių savarankiškos įmonės statuso, skaičiumi. Knygos autoriai apsiriboja laikotarpiu iki šios paskutinės reformos.