1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo

Vienerių metų neįtikėtinų įvykių, sutapimų ir meninių atradimų kronika. 

1922-ieji Lietuvoje ir pasaulyje pasižymi stulbinamais kraštutinumais. Iš neseniai pasibaigusio Didžiojo karo pelenų kyla naujos meno išraiškos formos ir idėjos. Paryžiuje gyvenantis airis išleidžia genialią, kritikus supriešinsiančią knygą; JAV savo karjerą pradeda jaunas džiazo trimitininkas, o sunkiai sergantis F. Kafka sėdasi rašyti „Pilį“. Psichoanalizės guru Z. Freudas diskutuoja su dramaturgu A. Schnitzleriu apie senatvę ir mirtį, C. G. Jungas mėgina suvokti meilės poveikį psichikai, o Paryžiuje pirmą ir vienintelį kartą vakarėlyje susitinka M. Proustas, J. Joyce’as ir P. Picassas. 

Modernizmo vėjai jaučiami ir Lietuvoje, kur jauni akiplėšos paldieninkai su Kaziu Binkiu priešaky kritikuoja Maironį ir šokiruoja kitus klasikus, išleidę „Keturių vėjų pranašą“, o Miunchene studijuojantis Balys Sruoga kursto šį konfliktą. Jo laiškuose mylimajai Vandai atsiskleidžia ne tik kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir meilės kančios, bet ir svaiginanti laisve ir galimybėmis, moderni, kitoniška ateitis. Lietuva tampa valstybe su savo Konstitucija, universitetu ir valiuta, o sportiškas lakūnas Steponas Darius – krepšinio, antrosios Lietuvos religijos, pribuvėju.

Deja, tuo pačiu metu pasaulyje stiprėja politinės audros. Sovietų Rusijoje žmonės masiškai miršta badu, Stalinas perima iš merdinčio Lenino valdžią į savo rankas, o Adolfas Hitleris Vokietijoje pradeda sakyti neapykantą kurstančias kalbas. Nejau R. M. Rilkės, O. Milašiaus ir kitų rašytojų metafizinio nerimo kupinos poemos iš tiesų pranašauja žmonijai naują katastrofą?

Daugiau skaitykite: lrytas.lt