Ežiukas rūke

Jei dar nemokate prietėmiauti, tikrai imsite tai daryti, ypač jei pakeisite šlapią rudens dangų šiltu ir giliu vasaros vakaro skliautu. Ir jeigu po lietaus netikėtai pradės dygti nepažįstamos ausys, išmoksite nusiteikti filosofiškai – kartais jos tikrai išdygsta be Kiškio...

Po lietučio penktadienį iš žolės kyštelėjo kiškio ausys.

„Kodėl jis čia? – pamanė Meškiukas ir perskėlė pliauską. – Kiškis visada ateina šeštadieniais.“

Papūtė vėjas. Kiškio ausys sulingavo, bet ir vėl atsistojo stačios.

– Stebėtinos ausys! – burbtelėjo Meškiukas ir užsimojo kirvuku. – Ir vėjas joms nė motais...

Meškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti.

Ausys dar truputį ūgtelėjo.

Štai susilygino su pušimi, tada dar šiek tiek paūgėjo, smarkiai išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų.

– Ausys! – šūktelėjo Meškiukas. – Kur jūsų Kiškis?

Ausys sukluso.

– Aš klausiu, kur jūsų Kiškis? – pakartojo Meškiukas.

Ausys pasitrynė viena į kitą, kažką sušnarėjo ir vėl išsitempė – nuo žemės iki dangaus.

– Ko tik nenutinka penktadieniais! – suniurnėjo Meškiukas ir pakilo nuo trinkos.

Sergejus Kozlovas (1939–2010) buvo visiškai nešiuolaikinis rašytojas, tylus, niekuomet apie save neprimenantis. Neverta ginčytis, kam jis rašė – vaikams ar suaugusiesiems. Jis buvo tiesiog pasakininkas, o jo sukurtame pasakų miške gali nutikti tai, kas nutinka ir tikrame gyvenime. Pagal rašytojo pasaką „Ežiukas rūke“ sukurtas neužmirštamas animacinis filmas įtrauktas į geriausių XX a. animacinių filmų sąrašus. Už savo kūrybą S. Kozlovas 2009 m. buvo apdovanotas Kornejaus Čiukovskio premija.

„Ežiukas rūke“ – trumpų, švelnių ir pašėlusių pasakų rinktinė. Savo paprastumu, nonsenso stilistika, literatūrine verte šios trumpos  istorijos prilygsta A. A. Milno „Mikei Pūkuotukui“, A. de Sent-Egziuperi „Mažajam princui“, tad knyga atvira ir patiems mažiausiems skaitytojams, ir didžiausiems literatūros smaguriams. Nuo padūkusio šėlsmo iki melancholiškos rimties – pačius subtiliausius pasakų paletės tonus išgavo iliustruotoja Sigutė Ach.