Gyvosios deivės

„Gyvosios deivės“ užbaigia Marijos Gimbutienės, vienos įspūdingiausių XX a. mokslininkių, novatorišką ir įtakingą visą gyvenimą trukusią karjerą. Gimbutienė, rekonstravusi deivėmis grindžiamas visuomenės struktūras, atsiradusias tūkstančius metų anksčiau nei patriarchalinės santvarkos, sulaukė tarptautinio dėmesio ir metė drąsų, neretai kritikos sulaukusį iššūkį tuometinei archeologijai. 

Pirmojoje iliustruotoje dalyje apibendrinami Gimbutienės tyrimai apie Senosios Europos religiją, kartu su jos idėjomis apie vyrų ir moterų vaidmenis matrilinijinėse visuomenėse. Antrojoje dalyje aprašomos „gyvosios“ deivės – dievybės, garbintos ankstyvaisiais istoriniais laikotarpiais. Čia aptariami etruskų, baskų, keltų, germanų tautų mitai ir religijos, o knygą užbaigia sodrus pasakojimas apie baltų religijos dievus, deives, laumes, raganas ir dvasias; jame Gimbutienė ypač gausiai remiasi savo pačios atsiminimais. 

„Gyvąsias deives“ (Living Goddesses, 1999) su naujausiais Gimbutienės atradimais, įžvalgomis ir analizėmis po mokslininkės mirties sudaryti ir redaguoti pabaigė archeologė Miriam Robbins Dexter. 

Įkvepianti ir galinga paskutinė Marijos Gimbutienės kelionė į Senosios Europos ir baltų pasaulio gelmes.

– Dalia Ostrauskienė, archeologė

Ši knyga – lyg vartai į tikrovę, pamirštą po kasdienybės sluoksniais. Marija Gimbutienė atveria pasaulį, kuriame susipina tai, kas seniausia, ir tai, kas iki šiol gyva mūsų sąmonėje. Knygoje gausu stulbinančių senųjų kultūrų artefaktų, o svarbiausia – originalių jų interpretacijų, apjungiančių archeologiją ir mitologiją bei tautosaką, dvasingumą ir feminizmo perspektyvą.

– Lolita Jablonskienė, dailėtyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė