Koranas

Koranas (arab. al-Qur’ān – tai, kas skaitoma, deklamuojama) – šventoji islamo knyga, kurią, pagal musulmonų tikėjimą, Allahas (Alachas) per angelą Džibrilą (Gabrielių) apreiškė pranašui Muchamadui (Mahometui) maždaug VII amžiaus pradžioje. Suprantama, kad apreiškimai buvo užrašyti jau po Muchamado mirties (632 m.), o jų redagavimas truko iki 653 m. Knyga buvo suskirstyta į 114 surų (skyrių), šios dalijamos į frazes ir jų fragmentus. Suros apima bene visas svarbiausias žmogaus gyvenimo sritis – nuo Muchamado priesakų, skelbtų Mekoje, iki socialinės organizacijos ir įstatymų, skelbtų Medinoje. Koraną musulmonai laiko tiesioginiu Dievo žodžiu, todėl pripažįsta jo egzistavimą tik arabiškai, o bet kokie vertimai į kitas kalbas laikomi šventraščio interpretacijomis ar pagalbiniais aiškinimo tekstais. Kadangi tai paties Dievo kalba, kuri yra amžina, nekintanti ir daugiaprasmė, verčiant ją į kitą kalbą kyla pavojus neužčiuopti visų įmanomų klodų ar pasiduoti visiškai naujai teksto interpretacijai. Nepaisant šių kliaučių, svarbiausioji islamo pasaulio knyga tebeverčiama į kitas kalbas, ja domisi ir kitų religinių bendruomenių atstovai. Taigi kviečiame neabejoti ir susipažinti su išminties, tikėjimo ir kultūros brangakmeniu, kuriam nėra lygių. Korano tekstas itin laisvo pobūdžio. Jis veikiau primena poeziją nei prozą. Jame išties nedaug smulkmeniškų nurodymų ar tikslių nuostatų. Poetiškumas taip pat lemia ir interpretacijų gausą. Kita vertus, gana dažnai patys musulmonai Koraną vadina išminties poezija. Islamo kultūra itin gerbia, puoselėja Koraną ir kasdieniame gyvenime. Paplitusi nuostata, kad šią knygą į rankas galima paimti tik po ritualinio apsivalymo, o kitatikiams apskritai draudžiama prie jos prisiliesti. Kita vertus, Koraną dažnai galima išvysti ant palangės automobilyje. Jis čia taip pat saugo vairuotoją kaip mūsų kybantis kryželis.