Penktasis pragaro ratas. Asfaltito kasyklose, 2 knyga

Vladas Vyšniūnas (1922–1998) – mokytojas, statybininkas, rašytojas, Žaliosios rinktinės partizanas (slapyvardis – Gražvydas, Aušrelė; 1945 m. balandžio mėn. – 1946 m. birželio 9 d.). Pesčianlago ir Steplago politinis kalinys SŽ-877.

Antologijoje „Tremtinio Lietuva“, almanachuose „Varpai“, „Baltija“, žurnale „Metai“, kai kuriuose laikraščiuose paskelbė poezijos, prozos partizanų kovų, lagerių tematika. 1995 m. JAV lietuvių tautinės sąjungos organizuotame novelės konkurse laimėjo premiją už apsakymą „Mindaugas“, kuris buvo publikuotas išeivijos laikraštyje „Dirva“. Išleido pirmą tremties archyvo knygą „Šiaurės eskizai“ (1990), išspausdino apysakų, filosofinių esė ir kt. 1997 m. apdovanotas „Varpų“ almanacho literatūrine premija.

… Mus vežė geležinkeliu, ir nuosavos kojos buvo reikalingos tik iš kalėjimo kameros nueiti iki geležinkelio stoties ir įlipti į prekinį vagoną. Per tą laiką nebuvo galimybės pamatyti virš savęs dangaus skliauto. Visą laiką tik keturios sienos ir grotomis užkaltas langelis vagono palubėje. Nežinau, ką tokiais atvejais jaučia gyvulys, bet žmogus, be to, kad kenčia, dar ir mąsto. Dalį tų apmąstymų, kiek pavyko prisiminti, aprašiau šitame sąsiuvinyje.

Rašydamas, visiškai pamiršdavau literatūrinę prisiminimų pusę. Manau, jog stilių ir gramatines klaidas visada galima pataisyti. Bet visai kas kita, kai kalbama apie patį gyvenimą. Čia juodraščių nebūna. To, kas išgyventa, nei pataisysi, nei pakeisi. Tad rašydamas, visą laiką galvojau, kad reikia pasakoti tik tiesą, nors ji dažnai nepatinka nei kitiems, nei sau.

Penktasis Pragaro ratas – tai pasakojimas apie tai, kas išliko atmintyje iš tų kraupių metų, kuriuos prisiminus, tebekrečia šiurpas. Tada per trumpą laikotarpį Lietuva neteko beveik trečdalio gyventojų. Tokio genocido dar nebuvo tautos istorijoje.

Papasakojau apie tai, ką teko išgyventi pačiam. Bet šalia manęs buvo daugybė žmonių, kuriuos enkavedistai taip pat buvo pavertę žemesniais už gyvulį. Tegul kiekvienas pats įsivaizduoja, kokias kančias jie privalėjo iškęsti. Penktasis Pragaro ratas – tai ne alegorija, bet reali sistema, kuri vampyro atkaklumu alino ir siurbė iš žmogaus fizines ir dvasines jėgas, kol iščiulpdavo paskutinę gyslelę. Bet apie tai neįmanoma papasakoti.

Vladas VYŠNIŪNAS