Išskirtinės šio albumo nuotraukos suteikia galimybę susipažinti su neįkainojamais faraono Tutanchamono papuošalais, baldais, drabužiais, ginklais, gausiai išpuoštais auksu, ir žavėtis galinga senovės Egipto civilizacija.
Kai 1922 metų lapkritį anglų archeologas ir egiptologas Howardas Carteris atrado faraono Tutanchamono kapavietę Egipte, netikėta naujiena greitai pasklido po pasaulį ir visus pribloškė. Visuomenė, atrodo, buvo pasirengusi su didžiausiu jauduliu ir susidomėjimu sekti tai, kas vyksta tolimajame Luksore. Žinoma, per kelerius metus po Pirmojo pasaulinio karo būta ir kitų archeologijos mokslui svarbių įvykių, bet nė vienas iš jų negalėjo varžytis su netikėtu ir masinančiu užtverto ir užplombuoto įėjimo į kapavietę, žadančio anapus esančius neapsakomus lobius, atradimu. Tiesa, pats H. Carteris visai netryško optimizmu: praeityje jis ne kartą buvo nusivylęs ir patyręs, kaip sėkmė, kurios tikėjosi, virsta niekais.
Naujos kapavietės Karalių slėnyje atradimas buvo neįtikėtinas laimėjimas, o joje aptikti stulbinantys daiktai, niekieno nepaliestas karstas ir įkapės atėmė žadą. Nepažeisti karališkieji laidojimo rūmai, apie 11 kilogramų sverianti auksinė karaliaus Tutanchamono kaukė ir daugiau nei 5000 artefaktų yra bene ikoniškiausi Senovės Egipto simboliai. Tvarkant kapavietę, darbininkus persekiojo nelaimės, tragedijos, nesusipratimai ir rietenos, nes teigiama, kad kapavietėje ant sienų buvo išraižyti prakeiksmai – tie, kurie įžengs į kapą, greitai mirs...
Per pastaruosius keturiasdešimt metų susidomėjimas Tutanchamonu stulbinamai išaugo ir, švenčiant 100 metų kapavietės atradimo jubiliejų, tebėra nė kiek nesumenkęs. Tarptautinės parodos sudarė galimybę milijonams žmonių žavėtis rinktiniais lobiais. Smarkiai išaugus turizmui į Egiptą lankytojų bangos užlieja Karalių slėnį ir jie nustebę žvelgia į karstą mažutėje jaunojo faraono kapavietėje, o Kaire apžiūri nesuskaičiuojamus jo lobyno turtus. Atsirado aibės knygų, H. Carteris išaukštintas ir apšmeižtas, brangenybės išliaupsintos, o sykiais ir paniekintos.
Tutanchamonas yra vienas žinomiausių Egipto faraonų. Kartais jis dar yra vadinamas berniuku-karaliumi, nes į sostą atsisėdo būdamas 9 metų ir staiga mirė vėlyvojoje paauglystėje. Kur kas geriau žinomas buvo Tutanchamono tėvas Amenhotepas IV (arba Echnatonas) – šis faraonas tapo pirmuoju monoteistu, nusprendusiu panaikinti senąją Egipto tradiciją garbinti kelis dievus. Po jo religinės reformos įsigalėjo Saulės dievo Atono kultas. Istorikai kelis dešimtmečius ginčijosi dėl karaliaus Tutanchamono mirties aplinkybių. Kaukolėje likę pažeidimai pagimdė teoriją, kad jį galėjo nužudyti sosto siekęs konkurentas. Kiti gi manė, kad patys archeologai pažeidė karališkuosius palaikus.
Tutanchamono kapas išgarsėjo legenda, esą jis yra prakeiktas. Šį populiarų mitą įžiebė kelios mirtys kapą tyrinėjusio H. Carterio komandoje – o taip pat kelių kitų žmonių, įžengusių į neseniai atrastą kapą. Tiesa, nė viena mirtis nebuvo susijusi su kapu tiesiogiai: lordui Carnarvonui, finansavusiam ekspedicijas, įgėlė uodas, o vėliau jis įsipjovė skusdamasis. Tai galiausiai baigėsi kraujo užkrėtimu. Taip pat po kapo aplankymo nuo karštinės mirė žymus tų laikų finansininkas George’as Jay Gouldas I, dėl nešvarios stomatologinės operacijos kraujo užkrėtimą gavo ir mirė lordo Carnarvono pusbrolis. Vėliau mirtis ištiko Britanijos parlamento narį Aubrey Herbertą ir kai kuriuos kitus kape apsilankiusius asmenis. Iš viso „Faraono Tutachamono prakeiksmui“ priskiriama 11 mirčių, kurios nutiko per 10 metų nuo kapo atvėrimo.
