Įvykis

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Ją apima gėda – ji žino, kad negali išlaikyti šio vaiko dėl retrogresyvių to meto socialinių normų. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. Psichologinis skausmas, neviltis, socialinė gėda, žmogaus puvimas. Tylus nuopuolis, emocinis susinaikinimas: tamsi, siaubinga banga, apimanti sielą. Trokšti atgauti samprotavimo galią. Užuojautos troškimas.

Paklausta, kodėl memuarus apie stingdančią patirtį ji surašė tik 2000-aisiais, kai tema šalyje lyg ir buvo nebeaktuali, Ernaux sako, kad būtent dėl įstatymo, kuris jau priimtas, ji galėjo susikoncentruoti į patį įvykį, atmesdama bet kokius prikaišiojimus dėl politikos.

Tai ne tik jautrus pasakojimas apie niokojančią patirtį, tikslus ir apleistas šovinistinės ir klasicistinės septintojo dešimtmečio Prancūzijos socialinės tikrovės vaizdas – apie galią ir moters kūno kontrolę.

Trumpai tariant, kaip teigia Donatella Di Pietrantonio, tai „labai aukštas, visuotinis meilės raštui pareiškimas, beveik jo būtinybės manifestas“.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).